PUBLICISTIKA
Kasdienybės paradoksai
…Renku nuo krūmo prinokusius serbentus ir dėlioju mintis, kad uogos noko ir nelaukdamos saulės. Prinokti paprasčiausiai atėjo laikas. Tačiau paradoksas – po serbentų krūmu „vasaroju” apsirengusi žiemine liemene, nors vasara…
…Šeštadienis. Apsidžiaugiu, suradusi autobusą, iš rajono centro važiuosiantį iki Ventos patogiu laiku. Laukiu šiuolaikiškoje autobusų stotyje ir spaudau kavos aparato mygtukus, džiaugiuosi, kad panašiai kaip didmiestyje. Tačiau įlipusi į autobusą, netikiu savo akimis: didelis, patogus, minkštomis sėdynėmis, bet murzinas…
…Buvę naujaakmeniškiai, vaikščiodami po aikštę, sako: “ Čia taip švaru, šviesu, tiek daug žiedų, net graudu darosi“. Paradoksas, o aš, kliūdama už kreivų šaligatvio plytelių ar duobėto kiemo asfalto, burnoju dėl trumpalaikiam grožiui išleistų tūkstančių…
…Vasara svečių metas. „Kaip smagu, kad pabėgiojusi galiu pasimankštinti ant skersinio”, – girdama sporto aikštelę naujajame parke tarp Ramučių ir Respublikos gatvių, sako paauglė viešnia iš sostinės. Gyva buvo ant riedutininkų įrenginių: berniukai pramogavo. Renginių aikštė liūdna, nes, matyt, čia dar niekas niekada ir nevyko. Kur neina žmonės, auga piktžolės. Paradoksas, ar mažo miestelio trūkumas?
Sakysit, kad kasdienybės trupinius rankioju lyg šiukšles. Gali taip atrodyti, juk net antikos filosofai pastebėjo, kad kasdienybė iš jų apmąstymų dažniausiai iškrenta. Taigi, nėra taip jau blogai matyti duobes po kojomis, nors kitoje gatvėje ir žydi gėlės.
Senovės toltekai žinojo, kad suvokiama realybė priklauso nuo požiūrio. Viena iš jų – nepriimti nieko asmeniškai.
Lilijos SMALAKIENĖS publicistiniai apmąstymai liepos 22 dienos „Vienybėje“..