PUBLICISTIKA
MONEKENĖ į prezidentūrą
„Monekenė“ išties parašiau klaidingai, nes moralioji, dievobaimingoji, tvarkingoji, idealioji naujoji mano pažįstama taip vadina savo dukterį. „Mieloji ponia, kur ritasi pasaulis? Kaip galima be priežiūros palikti vaikus? Kokia šalyje korupcija – talentingi, išsilavinę jaunuoliai neturi padoraus darbo, o štai valdininkų atžalos geriausias pareigas gauna. Sakykit, kokia jūsų nuomonė?“ – įtaigiai ir gražiai kalbino idealioji ponia. Ir daugeliu atvejų ji teisi. Pakvietė į namus kavos. Namai tviska ir kvepia. Įtariu, kad musės, prieš įskrisdamos į jos butą, nusiplauna kojas. Bet kažkas čia negerai – taip kuždėjo nuojauta. Ir oplia! Ji pasakojo ir guodėsi, skundė ir skundėsi. Laikas tekėjo lėtai, pasigailėjau „pasirašiusi draugystei“. „Štai, kiek jums medžiagos pateikiau, tik mano pavardės neminėkite, esu kuklus žmogus, visada kitiems padedu. Mano dukrelė Londone „monekenė“, visi turtuoliai jai peršasi. Bet ji išmintinga, nė su kuo nesusideda, nes nori tapti politike. Planuoja sugrįžti, dabar renkasi partiją“, – paskutinį tašką pokalbyje padėjo ponia. Kipšas patraukė už liežuvio, paklausiau, prie kokios partijos glausis „monekenė“?. Valstiečiai ir žalieji vardan meilės jau degė – gražuolių nebepriims, socialdemokratai karštligiškai blaškosi tarp senosios kartos ir jaunų revoliucionierių, liberalai turi bėdų per pinigus, ir tikrai už grožį nemokės. Lieka konservatoriai, bet kaip supratau, jie ne „monekenės“ šeimos partija.
Roma JONIKIENĖ publicistiniais samprotavimais dalijasi spalio 21 d. „Vienybėje“