Publicistika

Kai užgęsta šventiniai papuošimai

„Ar matei mūsų kaimo šventinius papuošimus?“- mane, namo iš užsiėmimų važiuojančia, paklausė kaimynė Audronė. „Aš parodysiu“, – sako man patriotiškai nusiteikusi kaimynė, ir sukam automobiliu iš gatvės į gatvę. Džiaugiamės, kur papuošta.“.

Deja, tuoj užges visos šventinės iliuminacijos. Ir kas mums liks? Ar matysime tik slogia tamsa apsiniaukusį vakarą, balas   ar kokių nors rūpesčių kasdienybėje mums keliančios kontoros tamsius langus? Juk per keletą dienų pasimiršta spalvoti žiburėliai.

Žinoma, liks dovanos, kuriomis pasidalinome. Aš ne apie daiktus. Buvo ir kitokių potyrių: malonios išvykos, jaukūs pasibuvimai, brangių žmonių viešnagės. Štai gavau laišką iš buvusio kolegos su labai labai senomis nuotraukomis. Pralinksmino toks netikėtas pasimatymas su savimi, dar mažais vaikais ir labai jaunais kolegomis. Gera dovana!

Liko ir pernykščiai įsipareigojimai, kuriuos buvome sau pažadėję, bet … išėjo kaip visada. O ir naujų planų prikūrėme, jei nesame beviltiški pesimistai. Juk daugelio žmonių netenkina jų gyvenimas, jų darbas, jų santykiai, jų sveikata, jų laisvalaikis: arba per daug darbo, arba per mažai pinigų, arba per mažai laisvo laiko, arba per mažai pasitenkinimo ir entuziazmo tam, ką darai, arba per prasta sveikata, arba netikę kolegos ar kvaili valdžios sprendimai… Nepasitenkinimo priežasčių yra įvairių. Bet už suaugusio žmogaus gyvenimą atsakingas tik vienas žmogus – jis pats.

Lilija SMALAKIENĖ publicistiniais apmąstymais dalijasi sausio 6 d. „Vienybėje“