PUBLICISTIKA
Pirmiau išdaužyk dantis…
Smaugiame naująją valdžią, badydami pirštu į pačius baisiausius nutikimus ir reikalaujame „imtis priemonių“. Kadangi naujieji pasižadėjo atliepti rinkėjų skausmą, išguiti skurdą, alkoholizmą, tai ir imasi. Tik principas pasirinktas keistokas: pirmiau išdaužo dantis, paskui paklausia, kuris skaudėjo. Neabejotinos pergalės pasiekta pradėjus auklėti vaikų neprižiūrinčius, smurtaujančius tėvus. Nors niekas ir netoleravo žiaurumo bei nepriežiūros, tačiau vis duodavo progų pasitaisyti. Tačiau nė žodžiu neužsiminta, kad būtina priimti antrąją įstatymo pusę: sudaryti sąlygas „baisiųjų“ vaikų tėvams kreiptis pagalbos į specialistus. Nėra į ką kreiptis, o jeigu kreipsies ir įvardinsi, kad nesusitvarkai su vaiku, užsidirbsi administracinę baudą, nes įstatymas numato vienintelį tokį tėvų auklėjimo būdą. Jei specialistai, dirbantys kartu su tėvais, niekuo nepagelbėtų, turėtų būti specialūs vaikų laikinojo apgyvendinimo namai, kuriuose jie išmėgintų gyvenimą be šeimos. Tai labai padeda, nes pasaulinėje vaikų auklėjimo praktikoje šis variantas patikrintas. Dažną dieną padėkoju Viešpačiui, kad vaikai jau užaugo. Patikėkite, tą patį sako visi mano pažįstami.
Atsitiko taip, kad valdžia ant bendrųjų taisyklių (jokiu būdu neteigiu, kad ant teisuolių) paisančių žmonių pečių užkrovė sunkią naštą – gyventi svetimus gyvenimus. Už nevykėles šeimas atsako visi – mokykla, kaimynai, socialiniai darbuotojai, pareigūnai, tik ne patys nevykėliai. Jiems lengvatos, nemokamas maitinimas, pašalpos, socialinis būstas. Juos prižiūri, lanko, moralizuoja, tačiau jokios atskaitomybės nereikalaujama. Jei tu nesugebi auginti vaikų, nes už juos gauni mūsų uždirbtų pinigų dalį, apie darbą net neužsimenu, nes dažniausiai ši „atgyvena“ tiems žmonėms nežinoma, valstybė tau turi paskirti prievolę, pareigą, o jos neatlikus – izoliacija nuo visuomenės.
Nėra gerai, kai naujų įstatymų gimimą skatina baimė, ypač tuomet, jei valdžia prisibijo piliečių. Nesinori nervingo ir įtempto savaitgalio pasikalbėjimo su skaitytojais, nes kiekvienas turi savų bėdų ir rūpesčių. Linksmos istorijos padeda atsipalaiduoti. Papasakosiu anekdotais tapusius giminės nutikimus. Ir tie, kas pažįsta mano giminę, palinksės galvomis – tikrai nefantazuoju. Pasakoju turėdama vieną tikslą – man naujausi sprendimai primena graudžią praktiką kovoje su blogybėmis: pirmiausia išdaužomi visi dantys, paskui paklausiama, kuris gi skaudėjo?
Apie dantis. Prie devyniasdešimties artėjanti teta iš Kauno turi visus iki vieno savo ir sveikus dantis. Kadangi mūsų šalelėje tai labai retas stebuklas, visi kėsinasi į tetulės dantis… Kartą ji užkimo, kaži kas užaugo gerklėje, mediciniškai nepaaiškinsiu, bet reikėjo rimtos gydytojo pagalbos. Nuvyko linksmoji tetulė į klinikas. Gydytojas suleido vaistų ir paprašė „išsiimti dantis“. Teta sako: „Negaliu, nebent išdaužytumėt.“ Gydytojas pyktelėjo, suprask, esu užimtas, lupk lauk protezą. Tą kartą slaugytoja buvo supratinga, ji prislinko prie gydytojo ir tyliai pertarė: „Tos bobulytės savi dantys.“ Į dantytosios tetos turtą kėsintasi ne kartą. Viskas pas seną žmogų negali būti sveika, tad jos netvirtos kojos. Šią žiemą ji pargriuvo ir susimušė veidą. Pasakojo, kraujas tekėjo upeliais. Nuvežė į ligoninę, budėjo gydytojai praktikantai. „Prieina prie manęs berniukas daktarėlis, malonus toks, nuvalo veidą, apžiūri žandą. Paprašė išsižioti. Sako, susižalojau vidinę lūpų pusę, reikia susiūti žaizdą. Ir ką sau galvoji – iš visos jėgos įsikimba man į dantis. Aš muistausi, rankomis mojuoju, o jis rauna… Kai pavargo ir atsitraukė, sugebėjau sušvebeldžiuoti, kad dantys tikri. Kaip skaniai visas praktikantų būrys juokėsi, aš kartu su jais. Sakė, na, močiute, “duodi” – šauniai mus apgavai,“- juokino teta, nors susitikome giminaičio laidotuvėse. Juk dabar besusitinkama ta liūdna proga.
Pasakymas, kad pirmiau išdaužome dantis, o paskui klausiam, kuris skaudėjo, tinka įvairiais gyvenimo atvejais. Vienas galimų variantų – pirmam prabilti apie tai, ko kiti nepastebėjo. Mat kai prabyli, žmonės įgauna galių matyti kaip pro padidinamąjį stiklą. Kukliame savo krašte esame linkę nutylėti, kokių žmonių apsuptyje gyvuoja valdžia. Tegul gyvuoja, kad tik ramu būtų. Tautodailininkų susiėjime meras pasakė, kad nepakenčia padlaižių. Įdomu. Ar tikrai? Du sakiniai į temą. Kai viešai pradės dėkoti už sudygusias morkas ir pavasarį mėlynuojančias žibuokles, bus pasiektas aukščiausias padlaižiavimo laipsnis. Geriausia sustoti ant pirmojo laiptelio ir nė žingsnio aukštyn.
Roma JONIKIENĖ