Publicistika

Gyvenimas atminimo žodyje

Po nekrologo išspausdinimo prabėgo kone metai. Vadinasi, geras žodis apie amžinybėn išėjusią moterį tebegyvena. Parašiau tą nekrologą, nes veiklios moters mirtis buvo skaudi. Tikėjausi, kad anksti į amžinybę išėjusią veiklią moterį atminimo žodžiu pagerbs visuomeninės veiklos bendraminčiai. Deja, šiuo atveju žodis nebuvo magnetas… Po ilgo laiko tarpo pasivijusi padėka tarsi paantrino: žmogus buvo vertas paskutinio pagarbaus žodžio.  Gyvenime nuolat susiduriame su mirtimi.  Niekas nežinome, kas bus kitas jos kelyje. Dauguma amžinybėn išeinančių asmenų palieka darbų ar asmenybės prisiminimų. Ne viską, kaip galėtų gyvenimą aprėpti, sutelpa į užuojautos eilutes. Neretai vieno ar kito išeinančiojo gyvenimas prašosi išsamesnės minties, darbų ir asmenybės įvardijimo. Visada gražiai moka su kolegomis atsisveikinti mokyklų, medicinos darbuotojų bendruomenės- parašo paskutinį žodį, paatvirauja, kuo tas asmuo buvo įdomus ir išskirtinis. Paprastai nekrologus rašo darbo kolektyvai. Bent keliose užsienio valstybėse laikraščių puslapiuose mačiau nekrologus, kuriuos parašė artimieji. Mačiau laikraščiuose ir padėkų, kurios buvo iliustruotos mirusiojo nuotrauka, išvardijami jo žemės kelyje palikti pėdsakai. Kiekvienas žmogus savo artimojo mirties akivaizdoje renkasi sprendimus apie viešumą. Bendrų taisyklių čia nesurasi.

Julija SEJAVIČIENĖ mintimis dalijasi šeštadienio numeryje