Publicistika. Kas dingsta „duobutėse“?

Būna, kad daiktai, kurie lengvina gyvenimą, sukelia rūpesčių.  Pradėjęs „ožiuotis“ kompiuteris prapuldė mano padarytą darbą. Reikėjo daryti iš naujo. Kompiuterių meistras paaiškino, kad kietasis diskas susidėvėjo, atsiranda „duobučių“, į kurias įpuolusi informacija susigadina. Galvoju, kaip panašu su žmogaus smegenimis: kažkur prapuola daugybė išmoktų  dalykų, „susigadina“ nuostatos ir mintys.

Matyt,  žmogus  kompiuterį pagal save sugalvojo, kad  sau palengvintų gyvenimą. Sukūrė mašiną, o toji pasidarė už kūrėją  „gudresnė“ ir vis sunkina dienas… Nors iš tikro kompiuteris niekuo dėtas.  Panašiai yra ir su kai kuriais mūsų sprendimais, nutarimais ar pasirinkimais. Norime, kaip geriau, o pasidaro… Kokiose mūsų proto „duobutėse” dingsta  išmintis ir patirtis?

Ryškiausiai tai matyti, kai atsiranda kokios nors skolos ar  esame priversti įgyvendinti netinkamus valdžios sprendimus.  Nors šiaip piktinamės ir priešinamės  bet kokiems pokyčiams…  Bet, tikriausiai, ne mūsų bėda, jei nepasitikime mums primetama kitokia tvarka. Ypač, jei paaiškėja, kad nieko gero nauji sprendimai neatnešė.

Netobuli žmonių sugalvojimai. Pasirodo gamta tobulesnė kūrėja.  Išgirdusi apie miško „internetą”, kuriuo tarp medžių „dirba” grybai, susidomėjau to atradimo autore mokslininke Siuzana Simard iš Kanados, ji miško ekologijos profesorė. Jos tyrimas laboratorijoje atskleidė, kad  medžiai ne tik kalbasi, bet ir rūpinasi vienas kitu.

Tobula pagalvojimo apie kito poreikius sistema. O mes miško nevertinam. Turėtume ko pasimokyti… Tik tai, matyt sukrenta į  mūsų “kietojo disko duobutes”…

Lilijos Smalakienės rašinys šeštadienio, rugsėjo 15 d. „Vienybėje“.