Reikia skaityti „Vienybę“ (Tuomet bus paprasta žinoti savo krašto istoriją).

Daugiau nei prieš keturis dešimtmečius į tėvų namus, o vėliau ir į manuosius, paštininkas atnešdavo bent 4-5 laikraščių prenumeratas, ir dar bent 2-3 žurnalus. Labai įdomu buvo skaityti, o ir kitų informacijos šaltinių nebuvo, na, dar populiarusis radijas bei pora televizijos kanalų. 39-tas ruduo, kai, po mokslų baigimo, esu čia – Akmenės rajone, o gimtąjį „Artoją“ seniai pakeitė „Vienybė“.

Mūsų karta, gyvenusi praėjusio šimtmečio paskutiniais dešimtmečiais, turėjo išskirtinę galimybę pajausti, kokiu „šviesos“ greičiu į mūsų gyvenimus atėjo ir tobulėjo informacinės technologijos, kompiuteriai, telefonai,  internetas, socialiniai tinklai. Savaime suprantama, technologijos  išstumia ne tik popierinį laikraštį, žurnalą, bet ir knygą. Žymiai dažniau jauną (ir ne tik) žmogų galima sutikti įbedus akis į telefoną, nei į knygą, ar į laikraštį. Tvirtas pozicijas užėmusiai „greito vartojimo“ žiniasklaidai būdinga paskubom perteikta informacija, nebūtinai tiksli, patraukianti savo antraštėmis, kurios dažnai neatitinka teksto turinio, su nemenku skaičiumi gramatinių klaidų. Džiugu, kad „Vienybė“ išlieka profesionalių leidėjų laikraščiu.

Pagarba kaip niekada mažai laikraščio leidėjų komandai, sugebančiai parengti ir išleisti dar ir „elektronines“ mūsų rajono naujienas.

Tikėtina, kad „popierinės“ „Vienybės“ skaitytojai yra vyresnės kartos žmonės, kuriems svarbu perversti laikraščio puslapius nuo pirmo iki paskutinio (arba atvirkščiai), o reikalui esant, sugrįžti prie nebaigto skaityti. Deja, socialiniame tinkle „pamestą“ straipsnį ne visada  pavyksta greitai atrasti.

Patinka „Vienybė“, kurioje daug pozityvių straipsnių, sėkmės istorijų, po svečias šalis išsibarsčiusių žemiečių gyvenimiškų patirčių, naudingos kasdienės informacijos, o dar straipsniai apie senuosius krašto gyventojus ir jų išgyvenimus…

Traukia paskaityti apie  veiklas, kurias pagarsina bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos, kultūros, švietimo įstaigos. Pagirtina, kad redakcijos parengtų straipsnių kritika santūri, nežeminanti, kas to pasigenda –  yra socialiniai tinklai, Seimo, valstybinių institucijų kuluarai.

Kviečiu prisijungti į „Vienybę“ skaitančių gretas, prenumeruoti spausdintą laikraštį, jame – tikros žinios, tikros istorijos apie tai, kuo gyvename kasdien. Į laikraščio redakciją drąsiai galima siųsti savo žinutes (išbandžiau ne kartą), džiaugtis pasiekimais, pasiguosti, kai bėda, o ne retai pasidalinta problema greičiau išsprendžiama. Nuo laikmečio neatsiliekančią „Vienybę“ galima prenumeruoti elektroniniame variante. Kad laikraštis išgyventų, reikia, kad mes prenumeruotume ir skaitytume, o jausti mus supančio gyvenimo pulsą – kiekvieno akmeniečio privilegija, kuri be „Vienybės“ būtų sunkiai įsivaizduojama.

Birutė UNGEITIENĖ, Papilės seniūnijos seniūnės pavaduotoja