Reikia žmogaus

Dieną šėliojęs vėjas į vakarą apsiramino, ir šiluma pasirodė, lyg būtų nuo vasaros užsilikusi kažkokiam kamputyje. Susirūpinau, kad reikia nusiskinti vieną kitą pintinę obuolių į saugyklą, kad anie kitą dieną, pasidavę vėjo šėlionėms, nesukristų po medžiu. Tik va, tas vakaro trumpumas: tik spėjai apsisukti, ir jau temsta. Skinu  tuos didesnius, kurie atsišviečia nuo mėnulio pilnaties. Ir galvoju, kad obuoliai dideli, nes pavasarį žmogus  gerai išgenėjo… Taigi, pasivijo atlygis už gerą darbą. Gera daryti apsimoka.

… Dienos išvyka į Zanavykų kraštą padovanojo labai mielų įspūdžių. Manau, kad  vargu ar aplankytum Plokščius, Šakių rajone, jei ne išvyka. Iš vienos pusės apsupti Suvalkijos miškų, iš kitos pusės nuo likusios Lietuvos dalies atskirti Nemuno  gyvena Plokščių gyventojai. Atvažiavom pakary ir pasijutom lyg atsidūrę kokioj Šveicarijoje. Alpes primena statūs ir tankiai prižėlę Vaiguviškių piliakalnio šlaitai ir kitos kalvos, o nuo kalno sruvenantis šaltiniuotas  Vaiguvos upelis lyg kalnų upė.  Upelis tapo kone didžiausia Plokščių įžymybe ir turistų traukos centru, nes Vaiguva yra vienintelė Lietuvoje upė – gatvė.

Kelis šimtus metrų upelis teka natūralaus grunto gatve, kuri keleto sodybų šeimininkams yra vienintelis kelias į namus.  Šalia  įrengtas trinkelėmis išklotas takas, kad visi norintys galėtų pasivaikščioti ir pasigėrėti unikalia vieta.

Plokščių pažintinis takas, vingiuodamas per apylinkes, atvertų mums daugiau paslapčių, kuo garsūs Plokščiai. Neįveikėme 7 kilometrų, grįžome atgal, dar kartą dairydamiesi į palei taką tarp medžių eksponuojamus čia gyvenusio dailininko Vytauto Tamoliūno paveikslus. Kitoje upelio pusėje sodyboje jo gyventa.

Taigi, ir gerai, kad būta žmogaus, sutarusio su unikalia gamta ir dar daugiau…

Daugiau Lilija Smalakienė šeštadienio „Vienybėje“.