Saugus gyvenimas priklauso nuo mūsų?

Manau, kad nuo pat pirmos karo Ukrainoje dienos mes pagalvojame apie blogiausią scenarijų. Rusų žiaurumui  ir priešiškumui mums ribų nėra. Taip pat turime progą pasimokyti iš Ukrainos, išsiaiškinti, ką darome gerai ir ko visai nedarome, kad apgintume savo šalį, pasirūpintume tais, kurie nebus pirmieji kovotojai.  Neatsakinga būtų, jei  mokyčiau karybos, nes apie tai nieko nesuprantu. Tačiau labai noriu žinoti, kad būsiu ginama, kad turėsiu kampą saugiai slėptis, nors ir pačiomis kukliausiomis sąlygomis. Žinau, kad nuošalėje neliksiu, savanoriausiu ten, kur pasiūlys, pakvies.

Incidentai iš baltarusijos ir rusijos pusės, jei ir nepasėjo panikos,  nejaukumo jausmą sukūrė. Imame galvoti apie blogą scenarijų, kad  mums priešiškos valstybės gali bet kada užpulti, o iki tol stengiasi į mūsų šalį perkelti kuo daugiau pagalbininkų, tuo tarpu mes tik užglaistome aštrius kampus toliau atverdami sienas „geriesiems“ baltarusiams ir rusams atvykti į Lietuvą. Kokie tų atvykėlių tikslai, kai tvyro įtampa.  Ir norime to ar ne, bet mintyse savęs klausiame: kur slėpčiausi, jei iš dangaus kristų ne lietus…

Apie saugumą mums  – antradienio laikraštyje.