Senų nuotraukų sakmės.  Mokyklos, kurių nekamavo reformos

Regint reformose ir nesantaikoje pasimetusias  Lietuvos mokyklas, nejučia susimąstai: tai kaip ta Lietuvos mokykla susikūrė ir išgyveno tiek metų, kol nebuvo partinių rietenų ir gausybės patarėjų bei ekspertų? Ir kaip toji mokykla išugdė daugybę mokslo, meno talentų, Tėvynės patriotų? Netrunki pastebėti, jog ir daugelis nūnai siūlomų ar net brukamų reformų anaiptol ne naujiena. Tiesiog Lietuvos mokytojai nelaukė instrukcijų bei rekomendacijų, nes žinojo, jog nesulauks. Dirbo ne pagal skaičius algalapiuose, o pagal sąžinės normatyvus, neskirstydami savo veiklos į formalųjį ir neformalųjį ugdymą. Tikriausiai, dabar tam reikėtų gausybės licencijų, programų, ekspertizių.

Neleis pameluoti ir šios nuo laiko išblukusios, bet brangios nuotraukos. Vienoje – mokslo metų pabaigos akimirka Dabikinės dvare 1923 m. pavasarį. Dvaro šeimininkė pedagogė Ona Zubovienė rudens bei žiemos vakarais mokė ne tik dvariškių, bet ir aplinkinių kaimų valstiečių vaikus bei vyresnio amžiaus jaunuolius. Rodos, kad toji mokykla neturėjo ir mokyklos statuso, nes pačių gyventojų vadinta namine mokykla. O mokiniai ne tik pamokose brendo, bet ir dalyvaudavo dvare  rengiamuose spektakliuose, koncertuose.

Kitoje nuotraukoje 1949 metų spalio 18-oji. Akmeniškė mokytoja tremtinė Marija Niedvarienė Serebrove, gūdžiose Sibiro platybėse, subūrusi lietuvišką mokyklėlę. Pedagogė patriotė skiepijo auklėtiniams ne tik gimtosios kalbos ir mokslų pradmenis, bet ugdė ir meilę Tėvynei Lietuvai, tikėjimą jos laisve.

Leopoldas Rozga

Publikacija  šeštadienio, lapkričio 9 d. VIENYBĖJE.