Senų nuotraukų sakmės. Nuo arklio iki žirgo

Du paveiksliukai iš neišsenkančių S. Daukanto muziejaus fondų. Vienoje 1951 metų vasara. Arkliukas vardu Raudys žvaliai traukia vežimą su svečiais į Dusų kaimą. Kitoje – akimirka iš Trečiojo kavalerijos pulko raitelių varžybų Tauragėje 1931 metais. Ar nebado žvilgsnio lietuvių kalbos neteisybė? Juk vežimą traukiančio gyvulėlio niekaip nepavadinsi žirgu, o per kliūtį šokančio nė apsirikęs nepavadinsi arkliu, na, liežuvis neapsivers. Abu – ir arklys, ir žirgas – turėjo tik jiems likimo skirtas funkcijas. Dainose apdainuotas žirgo likimas – su šeimininku ginti tėvynę, gal – ir žūti nelygiose grumtynėse. O arklelio paskirtis – mokėti visus ūkio darbus, jei reikia – ir pašaro išdidžiam žirgui paruošti. Rašytojai Marius Katiliškis ir Vytautas Almanis yra aprašę matyt nuo Žagarės arklį, mokėjusį savarankiškai vagoti tiesiausias vagas, o šeimininkui arbatinėje padauginus, arklys nebaramas ir neraginamas pats pargabendavo vežimą su šeimininku namo.

Kol nebuvo prigaminta traktorių ir kombainų, arkliai ardavo ir vagodavo laukus pasėliams, traukdavo javų ir dobilų vežimus į daržines. Ir labai pavargę, jie nežinojo, kas tai yra kerštas, pavydas, mylėdavo savo šeimininką, būdavo prieraišūs ir klusnūs. Deja, jiems  kaip ir jų šeimininkams, teko patirti ir iškęsti gausybę skriaudų ir neteisybių. Ne tik žmonėms, bet ir jų gyvuliams ypač skausmingi buvo sovietinio režimo primesti kolektyvizacijos metai. Arklius „suvisuomenino“, o pašarų – ne. Nenuostabu, kad ir tvirtas gyvulys išsekdavo. Žinau Žemaitijoje miestelį, kuriame gyveno tamsaus gymio vyriškis. Jis turėjo gal iš dalgio pasigamintą peilį, kuris pasiekdavo leisgyvę pasmerkto arklio širdį, ir gyvulys sukniubdavo, gęstančiu žvilgsniu ieškodamas ir nerasdamas šeimininko. Gyventojai tą paskutinį arklių keliuką vadino kankinių gatve.

Nūnai kiti laikai. Vyrai su žirgais nebejoja į karus, tad ir retų veislių žirgai, ir kresni žemaitukai daugiau belaikomi pramogoms ir kaip dekoracija. O arklio paslaugų apskritai nebereikia, regis, greit juos bematysime tik zoologijos soduose ar draustiniuose. Šiemet visame rajone 30 gyventojų laiko 43 arklius – čia –priskaičiuoti ir dekoratyviniai gyvuliai.

Prarasdami arklius bei žirgus, ar neprarandame ir dalį savasties? Kadaise lenktyniaudami su kumeliukais, vaikai norom nenorom patirdavo arklio širdies gerumą, mokydavosi ne patyčių, ne grubumo, o paslaugumo ir pareigingumo. Ir nuo mažens – pagarbos mokytojui ir darbui.

Leopoldo ROZGOS publikacija šeštadienio, birželio 6 d., VIENYBĖJE