Spalio 5 – oji – Tarptautinė mokytojų diena. Lojalumas pasirinkimui leidžia įvertinti tai, ką turi
Būna, kad vengdami pompastikos, baiminamės ištarti jautrių, malonių žodžių. Bet niekaip negalėtume paneigti frazės, kad be mokytojo nebūtų išsilavinusio žmogaus. Be mokytojo nebūtų išradimų. Be mokytojo nebūtų į pasaulį plačiai atvertų vartų. Ir dar… dvidešimt pirmo amžiaus jaunuoliui mokytojas yra pašnekovas, klausytojas, ir, jei reikia – patarėjas. Mane maloniai stebina faktas, kai mokytojauja ne vienas šeimos narys, ir netgi dar plačiau būna pasklidusi ši profesija – mokytojauja giminė.
Naujosios Akmenės Ramučių gimnazijos mokytoja Indra (Kriaučiūnaitė) TIJŪNAITIENĖ priklauso giminės „klanui“, kuriame, kaip sakoma – kur pirštu rodysi, ten mokytojas. Indros mama, vokiečių kalbos mokytoja Regina Kriaučiūnienė, ne taip ir seniai atsisveikino su Ramučių gimnazija. Mokytojavo teta – lietuvių kalbos mokytoja Aldona Kriaučiūnienė. Indra nutekėjo į šeimą, kurioje vyro mama dirbo pradinių klasių mokytoja. Žinant visuomenės dalies požiūrį į mokyklą ir mokytojus, nesusilaikau nepaklaususi, nejau artimiausių žmonių darbas neatbaidė Indros nuo pasirinkimo. Juk mokytojauja ji jau dvidešimt penkerius metus, buvo ne viena galimybė keisti darbą. „Tiesa yra tokia, kad nesvajojau ir negalvojau apie pedagogo karjerą. Bet ir mama niekada nesiskundė savo darbu, neaimanavo, namuose nežerdavo blogų minčių apie mokinius ir mokyklą. Kadangi pati mokiausi tuometinėje Ramučių vidurinėje mokykloje, nei šios darbo vietos, nei čia dirbančių žmonių nevengiau. Rinkausi studijuoti teisę. Supratau, kad ne mano kelias. Linkau į socialinius, politikos mokslus, bet negalėjau apsispręsti. Tad mamos kolegė man pasiūlė mokyti vaikus vokiečių kalbos. Argumentas buvo – mama šalia, padės, patars. Taip prasidėjo mokytojos karjera. Net neapsisprendus, ar ilgai dirbsiu, ar man prie širdies toks darbas,“ – į padanges darbo pradžios nekelia Indra…
Visas Romos JONIKIENĖS straipsnis spalio 2 d. numeryje