Tarmę išlaiko ja kalbantieji

Ar kiekvienas mūsų galėtume save priskirti konkrečiai tarmei? O priskyrę, dažniausiai pagal tėvus ir senelius, ar gebėtume kalbėti taip, kaip dera. Jei turi dzūkiškų šaknų – dzūkuoti, jei esi žemaitis – žemaičiuoti, jei anykštėnas – smarkiai kirčiuoti pirmą skiemenį. Bet tarmės turi ir savo raštą, o žemaičiai, pavyzdžiui, išsirašė sau pasus… Tik nedidelis būrelis žmonių išsaugojo tarmę, geba ja taisyklingai kalbėti, dar mažiau – geba rašyti. Bet… tikrai ne viskas prarasta.

Buvo laikas, kai žemaičiuoti kalbant reiškė būti mužiku, tad iš kaimų, miestelių į didmiesčius mokytis išvažiavę jaunuoliai stengėsi kalbėti kuo „lietuviškiau“. Nuostabu tai, kad universitetuose žemaičiai profesoriai kalbėjo tarmiškai, o gimtas tarmes išsaugoję ir jas propagavę žmonės išsaugojo paveldą. Sulaukėme laiko, kai mokėti įgytą ar įgimtą tarmę yra puikus bruožas. Net pavydu klausytis, kaip gražiai žmonės žemaičiuoja ar dzūkuoja. Vis daugiau konkursų, švenčių ir renginių skiriama tarmėms išaukštinti, ir jomis kalbančiais žmonėmis pasidžiaugti. Dažniausiai renginiuose pasirodo vaikai. Suaugusieji mėgina atsigriebti, mūsiškės skaitovės iš Naujosios Akmenės TAU Aldona Kriaučiūnienė ir Marija Vaitekūnienė atstovavo žemaičius Druskininkuose.

Apie tarmiškai pasakojimus porinančią Mariją – antradienio „Vienybėje“.