Tarp Lietuvos ir Ukrainos
Pasaulis labai panašus jausmais, poelgiais, žmonių laime ir nelaime. Tiek pas mus, tiek Ukrainoje, kurios piliečius dabar glaudžiame, yra tėvų netekusių vaikų, kuriais reikia pasirūpinti. Ukrainoje situacija kur kas sudėtingesnė, nei Lietuvoje. Į užsienio šalis išvežti vaikai kartais nė nežino ar jų tėvai gyvi. Į mūsų kraštą iš Kijevo atvykusi Kristina ŠIURKUTĖ globoja mergaitę, kuri, ačiū Dievui, žino, kad jos mama gyva, dirba ir kartas nuo aplanko dukrą.
Su jauna moterimi, dviejų dukrų mama Kristina Šiurkute supažindino rajono paramos šeimai centro
vyriausia socialinė darbuotoja (Globos centro veiklų koordinatorė) – Valstybės vaiko teisių apsaugos institucijos (VVTAI) atestuotas asmuo Erika Rakickaitė. Ji įvertino vaiko iš Ukrainos globos galimybę. Prisipažinsiu, apsidžiaugiau, kad ši istorija laiminga, nereikia atverti karo padarytų žaizdų.
Išgirdusi pašnekovės pavardę suklusau – labai jau ji lietuviška… Taip ir yra. Kristina gimė Akmenėje, lietuvių šeimoje, kur visi šia kaba kalbėjo. Ir iki trejų metų gyveno. Mama sutiko mylimą žmogų ir išvyko į Ukrainą, išsivežė dukrą. Bet gimtoji kalba jau buvo „apsigyvenusi“ mergaitės mintyse, o ir su mama ja kalbėdavosi. Vaikai greitai mokosi svetimų kalbų, Kristina išmoko ukrainietiškai. Mokykla, draugai – visur šalies, kurioje gyveno kalba. Atostogų vis grįždavo pas gimines į Akmenę, lietuvių kalba iš naujo atgydavo. „Buvo toks laikas, kai pusmečiui sugrįžome pas senelę į Akmenę, ir čia lankiau mokyklą. Tas laikas man labai padėjo įtvirtinti kalbos žinias, išmokau rašyti. Ką per pusmetį man suteikė mokykla, išliko iki šiol,“ – sako Kristina. Ji puikiai kalba lietuviškai. Kartais reikia kokio žodžio „paieškoti“, tačiau nei bendravime, nei darbe keblumų nėra.
Kai atėjo laikas rinktis – Kristina pasirinko Lietuvos pilietybę. Paklausiau, kaip pati save jaučia – laviau lietuve, nes pagal prigimtį taip yra, ar labiau ukrainiete, nes ten gyveno daugiau nei 30 metų? Manau, kad esu iš dviejų dalių supildyta – jaučiu meilę ir Lietuvai, ir Ukrainai. Ir niekada neslėpiau, kad esu lietuvė, nors buvo laikas, kai dėl to nukentėjau,“- pasakojo moteris. Kristina, nuo karo pabėgusi į Akmenės rajoną ir su dviem dukrom bei globojama dešimtmete mergaite apsistojo Ventoje. Dirba Dabikinės Vladimiro Zubovo mokykloje. Darbas mielas širdžiai, nes ir Kijeve dirbo su negalią (dažniausia autizmo sutrikimą) turinčiais vaikais…
Visas Romos JONIKIENĖS rašinys liepos 8 d. numeryje