Tas ruožas – GYVENIMAS. III dalis

 „Vienybės“ laikraščio redaktorės Julijos SEJAVIČIENĖS paatviravimai baigiant profesinę karjerą.

„Vienybėje“ užsibuvau nuo 1970 metų rugpjūčio 1-osios iki 2018 metų rugpjūčio 31-osios. Čia ištirpo 48-eri mano gyvenimo metai.

 

Laužėme „stuburkaulį“.

Atgimimo priešaušryje redakcija kartu su Anicetu Lupeika, padedami pilietiškų žmonių, turėjo drąsos kibti į partinį stuburkaulį ir bandyti jį perlaužti. A. Lupeika „Vienybei“ parašė poleminį straipsnį „Kas apgins vadovą“, jame išdėstė keletą atvejų, kaip rajono vadukai pamina žmoniškumą, nesiskaito su protingais kolektyvų vadovais. Tai buvo kaip kadagys po uodega partijos komitetui. Sekretorius ima tikrinti, ar tą rašinį A. Lupeikos vardu neparašiau aš. Spaudai tą rašinį parengiau aš, daug taisyti nereikėjo, nes autorius puikiai valdė plunksną. Kaip dabar atsimenu gražia rašysena prirašytus šešis puslapius teksto. Sekretorius, nutykojęs, kada redakcijos vadovų nebuvo, iškratė redakcijos laiškų skyrių turėdamas tikslą patikrinti, ar toks rankraštis yra. Rankraštis buvo. Tada subrandina klastingą planą – kviečia ūkinius vadovus, kad jie pasirašytų laišką prieš redakciją ir laiško autorių. Mes irgi nesnaudžiame. Kelis vakarus renkamės į „konspiracinį“ butą, į pasitarimą, ieškome, kas užtars ir pritars laisvai minčiai. Tarp tų drąsiausiųjų – Tarpkolūkinės statybos organizacijos pirmininkas K. Nacys, kolūkio pirmininkas E. Paulauskas, cemento įmonės direktorius L. Petravičius, dar vienas vadovas, šiandien užimantis svarbias ir atsakingas pareigas.  bei kiti. Partinio aktyvo susirinkime, kuriame suplanuota mus prikalti prie kryžiaus, dalyvauja sekretoriaus iš Mažeikių parkviesta televizija. Mes savo ruožtu paprašome radijo laidų redaktorius S. Gajausko įrašyti renginio kalbas, kad tuo atveju, jeigu dėl tiesos reikės kautis ir eiti iki Maskvos, turėtume kuo remtis. Dvikovoje su partine valdžia, kuri dar stipriai laikėsi ir bandė neprileisti atsiritančios Sąjūdžio bangos, nugalėjo mūsų scenarijus. Kai pradėjo iš tribūnos rėžti kalbas mūsų „koalicijos“ žmonės, sekretorius ėmė moti televizininkams, kad nebeįrašinėtų. Netrukus K. Nacys vienoje auditorijoje garsiai pasakė:

– Mūsų sekretorius ne veidmainis, o daugiaveidis…

„Daugiaveidis“ atgręžė nugarą… Rašinio autorių A. Lupeiką naujasis laikas atvedė į aukščiausią – rajono mero – postą. Jis visada mokėjo išaukštinti, pagerbti žmogų. Tartis ir susitarti. Padėti ir pagelbėti. Tokie vadovai – Dievo dovana žmogui. Jis dirbo tuo metu, kai jau nebereikėjo ieškoti „kas apgins vadovą“…..

Pažadas anūkui

Mano anūkui Timukui jau septyneri. Vakarais, prisiglaudęs prie manęs, paršo pasekti pasaką. Tokią, kurios nėra. Kuriu ir seku. Tada jį pakeičia penkerių metukų Luka ir prašo savo pasakų. Apie Timuką, Lukutę, tėtuką, mamuką. Seku. Kiekvieną kartą vis naujas istorijas kuriu. Viešėdamas pas mane, Timas smulkiai išsiteiravo, ką dirbo jo senelis. Atsakiau, kad jis buvo mokytojas ir mokė vaikus. Tada klausė, kodėl senelis mirė ir kodėl jis Kaune. Paaiškinau apie žmogaus gyvenimo kelią ir jo pabaigą. Kelias amžinajam poilsiui dažniausiai parveda į gimtąsias vietas. Senelis užaugo Kaune, čia ilsisi jo tėvai… Apsukęs klausimų ratą, galiausiai teiraujasi, koks mano darbas. Aprodžiau redakciją, paaiškinau, kad aš dirbu „laikraštį“ – rašau. Ant stalo prieš vaiko akis padėjau knygas:

– Jas parašė tavo močiutė…

Vartė, džiaugėsi ir suskaičiavo – dešimt ir dar daugiau. O tada ir sako man:

-Močiute, bet tu neparašei pasakos man. Aš taip norėčiau ją perskaityti … Ar parašysi?

Pažadėjau.

Ateina metas, kai galiu tą pažadą išpildyti – parašyti anūkui PASAKĄ. Kad ją perskaitytų visi šeši mano anūkai… Tebūna jų gyvenimas panašus į pasaką.

Šviesos ruožas

Netrukus užversiu mano antraisiais gyvenimo namais tapusios redakcijos duris. Liks laikraščių komplektas su šių metų nebaigtais numeriais. Liks šviesi prisiminimų brydė kelyje pas žmones. Jų gyvenimai, jų mintys, jų likimai tapo   mano gyvenimo dėlionės mozaika. Ačiū, brangieji, už kartu būtą laiką.

Dėkoju kolegoms bendradarbiams, su kuriais ilgus dešimtmečius draugiškai dalijomės sumanymais ir …honorarais. Vaikų auginimo rūpesčiais… Artimųjų netekties skausmu… Mintiju apie laiką: kai kada nors sueisime prie bendro stalo, prašysime persėsti… arčiau… Išeinu, tylos minutę paskirdama kolegoms, su kuriais buvau savo darbo pradžioje: P. Orvydui (mano pirmajam vyrui, mano dviejų vaikų -Svajonės ir Laimono – tėvui. Dėl aneuros plyšimo jis mirė būdamas 34-erių), A. Vaikasui, A. Šarkiui, A. Vaitoškienei, J. Kumpikevičiui, E. Kumpikevičienei, V. Rasimavičiui, J. Keblinskui ir kitiems. Visiems jiems parašiau graudų atsisveikinimo žodį – nekrologą.

Dėkoju Adolfui, Leopoldui, Lilijai, Romai, Laimai, Sauliui, Apolinarui, Angelai, Genutei, Onutei, Birutei, Danutei, Bernadetai, visiems, buvusiems kartu ir šalia   tais neprailgusiais dešimtmečiais. Atsiprašau tų, jei kuriuos esu užgavusi savo žodžiu ar rašiniais.

Akmenės žemėje – mano šaknys, mano gyvenimas. Man visada iš to krašto sklis šviesa, nesvarbu, kur būsiu….

Rašinio pabaiga. Iliustruota Jono Vapsvos nuotraukomis iš Julijos padėkos rajono bendruomenei renginio