Užmerkiu akis. Nieko nematau

Patinka daina apie užmerktas akis: „Akis užmerkiu ir tave matau“, dainuoja švelnaus balso dainininkė. Kai aš užmerkiu akis – nieko nematau. Ir tuo džiaugiuosi. Užmerktos akys ir kai po sunkiais vokais tik tamsa, reiškia ramybę.  Ramybės pojūtis visiems mums buvo svarbus mirusiųjų pagerbimo dienomis. Svarbu buvo žinoti, kad išoriškai padarėme viską, ką pagal tradicijas turėjome padaryti. Tik  ramybė ne prabangi kapavietė ir daug žvakių.  Giminė buvo ganėtinai religinga, senoji karta pasirūpino, kad visos krikščioniškos apeigos būtų atliktos. Ačiū jiems. Negalėčiau sakyti, kad vaikystėje labai jau patiko su babyte ir tetomis eiti bažnyčion. Jos nuolat kumščiojo į šoną, bumpseno į nugarą, jei laiku neatsiklaupdavau.  Laukdavau akimirkos, kai kunigas tardavo: „Palinkėkime vieni kitiems ramybės.“ Patikdavo, kai iš visų klauptų žmonės atsigręždavo, lenkdavo galvą, šypsodavosi, rankas sudėję ant krūtinių.  Bet paaiškinimo, kodėl linki ramybės, anuomet nesulaukiau, nes babytė pasakė tai, kas jai buvo naudinga. Ji pasakė: „Matai, visi bažnyčioje tavęs prašo gražiai elgtis, būti ramiai.“  Atsakymą apie ramybę išgirdau iš kunigo, jau išėjusio amžinybėn. „Ramybė – nėra užsimiršimas, kai visi jausmai užšalę ir tavęs nekamuoja nei prisiminimai, nei skausmas. Ramybė yra sugebėjimas priimti likimą, su tuo susitaikyti, išjausti, gailėtis, atleisti, sąmoningai suprantant, kas atsitiko. Nebepykti, nekerštauti,“- sakė dvasininkas.

Daugiau Romos Jonikienės pasvarstymų šeštadienio, lapkričio 3 d. „Vienybėje“.