Veidrodis iš Venecijos

Rugsėjui einant į pabaigą  Akmenės rajono viešojoje bibliotekoje  tradiciškai buvo pagerbti rašytojos Lazdynų Pelėdos literatūrinio konkurso laureatai ir dalyviai. Į šį iškilmingą renginį susirinko konkurso dalyviai, vertinimo komisijos nariai bei rašytojų seserų kūrybos gerbėjai. Svarbiausias šventės akcentas  buvo – laureatų paskelbimas ir apdovanojimai.

Amžiaus grupėje nuo 29 metų pirmoji vieta skirta  Nijolei Drungilaitei (Klaipėda) už novelę „Veidrodis iš Venecijos“. Siūlome paskaityti autorės novelę ir dabartį sujungti su praeitimi.

„Vienybės“ komentaras

 

Nijolė DRUNGILAITĖ

Ketverius metus apie Gečą tik gandus girdėjo: jo motina kelias gromatas iš Varšuvos gavusi, paskui atėjusi žinia iš Romos.

– Išvarei mano sūnų į nebūtį, – keiksnojo susitikusi kokiame nors polivarke.

Tiesa ir netiesa. Ne vien kortos kaltos. Albertas tarsi duso įprastoje aplinkoje. Jam reikėjo plačių, iki horizonto vandenų, miestų, iš kurių labirintų nebegalima ištrūkti.

Atsirado per tokią pat pūgą, kaip ir buvo išėjęs, – tarsi vėjas parpūtė atgal. Įčiuožė į Kontrimų kiemą varganos rogės. Kuinas snieguotas, pervargęs. Prie būdų pririšti šunys tiek draskėsi, kad vos grandinių nenutraukė. Pats Kazimieras, nors jau ir gunktelėjęs nuo senatvės, bet vis dar vaidinantis stiprų kaip ąžuolas vyrą, išlėkė pro duris su medžiokliniu šautuvu rankose – niekas be jo žinios namų slenksčio neturi teisės peržengti! Sniegas lipdė akis, už kelių metrų vos galėjai veidus įžiūrėti. Nesuprasi – svetimas ar savas.

– Čia aš, Albertas. Ar neprisimeni? Juk sakiau, kad garbės žodį tesėsiu.

Kazimieras pažino Gečą tik iš balso – per tuos metus buvo labai pasikeitęs. Skruostai įdubę, barzda per sprindį.

– Ar, pone, įsakysite iškrauti? – klausė rogėse sėdintis susitraukęs nuo šalčio žmogelis.

– Vienas neiškelsi…

Visas rašinys lapkričio 21 d.