Vieno klausimo interviu
Vieno klausimo interviu
Ar didžiuojatės Onos vardu?
Ona JANIONIENĖ, Naujosios Akmenės miesto gyventoja: „Niekada negalvojau apie tai – gražus ar nelabai – mano vardas. Mama pasakojo, kad gimiau silpna, tad skubėjo pakrikštyti šventosios vardu „dėl visa ko“. Šeimoje visų vaikų vardai paprasti, nėra įmantrių. Be manęs,giminėje nėra Onos. Kai buvau maža, pavadindavo Ania ar Aniuku. Kaimo mokykloje buvo bendravardė, o studijuojant nė vienos bendramokslės nebuvo Onos vardu. Bet jos mane vadino „žemaituke“ dėl tarties. Mano pačios vaikai anūkėms nenorėjo Onos vardo, tad tęstinumo nėra. Nors kartu su dukros šeima turime bendrą šventę – Oninės sutampa su jų vestuvių diena, šiemet Kaune švęsime sidabrines vestuves ir mano vardadienį.“
Ona POŠKIENĖ, Naujosios Akmenės miesto gyventoja: „Mano vaikystėje Ona buvo kas trečia mergaitė. Senelė buvo Ona, mama irgi, kelios tetos ir giminaitės taip pat buvo Onos. Senais laikais buvo tradicija vardą taikyti prie gimimo datos – gimiau liepos pabaigoje, o tuo laiku Oninės. Prisipažinsiu, kad tas vardas ne visada džiugino. Pamenu jaunystėje, prieš 60 metų, tuomet dirbau ligoninėje, įsidarbino mano vienmetė seselė, vardu Dangira. Man jos vardas skambėjo stebuklingai, pavydėjau. Dabar juokinga, bet man nepatiko vaikinai, kurių vardai buvo „prastuoliški“, kaip mano. Kai susipažinau su savo vyru, patiko jo vardas Ričardas, pavyko – žmogus geras. Kai subrendau, džiaugiausi savo vardu – solidžiai skamba, dabar retai girdimas, vardadienis visada didelė šventė.“
Kalbino Roma JONIKIENĖ