Žmogus negali  priprasti prie sprogimų

Ženia POPUDRENKO pasakoja, kad jos – šeimos moterys – buvo pasiruošę: „Kai tik Putinas paskelbė, kad rems 2014 metais okupuotų Ukrainos žemių „nepatenkintus“ gyventojus, mes su seserimi pradėjome ruoštis. Supratome, kad reikia nepamiršti dokumentų, surinkome būtiniausius daiktus.“ Buvo surinkti nedideli lagaminai su reikalingiausiais daiktais ir laukė kampe savo laiko. Ir vis dėlto, kai rusai įsiveržė, seserys Popudrenkos, garsaus Černihivo gyventojo anūkės, kurių vardu pavadintos Černihivo gatvė ir net centrinė miesto aikštė, paaiškėjo nepasirengę tam, kam taikūs žmonės niekada nėra pasiruošę.

Karo pradžia. Invazijos išvakarėse, vasario 23-ąją, vyko kamerinio ansamblio repeticija, visi linksmai kalbėjosi, buvo taip taiku, tylu ir ramu, kad niekas negalvojo – rytoj kažkas nutiks. Darbe visi atsisveikino: „Iki pasimatymo rytoj“. Tačiau ryte jie pabudo ne nuo sprogimų, o nuo elektroninių laiškų. Laiškai skriejo kaip raketos: „Karas!!!“ Ir tada, kitame miesto gale, pasigirdo tolimi sprogimai artėjantys prie Černihivo. „Ženia iškart puolė prie lagaminų. Kurį laiką negalėjome suprasti, ką iš tikrųjų reikia pasiimti su savimi. Tikėjomės, kad karas praeis pro šalį. Kol „neatskrido“ raketos, – tęsia Iryna Popudrenko. – Valgyti neįmanoma, skrandis limpa viduje prie nugaros. Puolėme ieškoti slėptuvės nuo bombų, visos jos Černihive įrengtos daugiausia mokyklose, o slėptuvės buvo uždarytos iki 14 valandos, kol šokiruoti ir sunerimę miesto gyventojai pradėjo jas atidarinėti patys.“

Rūsys. Nuo vasario 24 iki kovo 17 dienos mokyklos rūsys tapo seserų Popudrenkų namais, jos nakvojo mokykloje, kurioje, kaip konservų skardinėje,  glaudėsi 300 žmonių. Seserys ne kartą prisimena: joms pasisekė…

Viso rašinio ieškokite gegužės 14 d.

Istoriją papasakojo Vitalijus KVITKA