Žvilgsnis į gamtą
Apolinaras JUODPUSIS
Rudenėlio grožis akiai, ausiai, jausmams
Spalis ritasi į pabaigą: dienos vis trumpėja, orai irgi visai nenuspėjami – tai lyja, tai pastarosiomis naktimis pašalnoja, o lapuočiai medžiai, atsakydami į pastarųjų naktų minusinę temperatūrą, meta vasaros rūbą, net gražu stebėti, kaip drebulytė ant kelio barsto lapelius lyg auksines monetas; geltoni, rusvi ir dar kitokių atspalvių klevų lapai po kojomis šiugžda, čeža jokiais žodžiais nenusakoma garsų kakofonija. O štai du nenuoramos kaštonai, mūsų kaimynai, bene pirmieji apsinuogino, po savo šakų vainiku šiemet pirmieji pakloję rudą kilimą. Tik ąžuolai, tie santūrūs savo vertę demonstruojantys didžiūnai, vis dar puikuojasi savo lapija, bet ir ši jau ima retėti.
Eini rytą štai tokia gamtos erdve ir jautiesi lyg plūduriuotum spalvų, garsų vandenyne. Tiesa, garsų šiuo metu ne itin daug – tik kažkur miške, netoli keliuko, kuriuo kasryt žingsniuoju savo kilometrus, pasigirsta kėkšto skardus riktelėjimas, tarsi perspėjimas savo gentainiams, dar kiek toliau kranklys atsiliepia ir vėl tyla, ramybė. Tik šiaip jau bailus ir akylas genelis šįryt, nepaisydamas manęs praeinančio, visai drąsiai tuksena snapuku benudžiūstančio juodalksnio žievę, turbūt pusryčiauja ir nė kiek nepaiso, kad akimis aš jo vis ieškau ieškau…
O spalio ryto gaiva, o tasai rudenėlio grožis! Jis galėtų dar tęstis ilgiau, bet sinoptikai jau pranašauja artėjantį cikloną, vadinasi, darganą, gal didesnį, įkyresnį lietų. Ką gi, nesame visagaliai gamtos valdovai, kad ji šoktų pagal mūsų įsakymus, įgeidžius, poreikius, norus; džiaukimės ką turime, o turime tikrai daug – ir metų laikų įvairovę, ir kad visagalės stichinės nelaimės mus dar aplenkia, ir kad turime taikią padangę virš mūsų brangios šalelės Lietuvos.
Autoriaus nuotrauka
