Jie tremties niekada nepamirš

Daugelis gyvenimo įvykių, susitikimų išblanksta, nusėda atminties saugyklose. Iš širdies ir iš minčių užmarštin, deja, neišeina tremtis. Vieną baisiausių tautos naikinimo istorinių etapų išgyvenę žmonės, kai su jais kalbiesi apie tremtį, pasakoja įvykius lyg knygą skaitytų. Visuose jų pasakojamuose išgyvenimuose badas, skurdas, neteisybė ir mirtys…mirtys. Jie sako, kad pasisekė, nes sugrįžo į Lietuvą, nors čia jų niekas nelaukė. Tūkstančiai žmonių taip ir nepapasakojo savo tremties istorijos – anuomet bijojo. Tremtį išgyvenę ir Nepriklausomybės sulaukę paliudijo nutylėtus, nuslėptus faktus. Jie šiurpūs.

1941 – ųjų birželio 14 – oji…prasidėjo kančių keliai.  Tuos kelius į atšiauriausias Rusijos provincijas nuėjo šimtai mūsų rajone gyvenusių žmonių. Šiandien istoriją liudija išgyvenusieji,  garbaus  amžiaus žmonės. Prabėgo aštuoniasdešimt metų ir niekas nepamiršta.

Akmenės mieste gyvenanti Janina BRIEDIENĖ buvo šešiolikmetė progimnazijos mokinė.  Gegužė ėjo į pabaigą, ji grįžo namo po egzamino, avėjo išeiginiais bateliais… Kieme jau šeimininkavo kariškiai. Pasisekė, kad karininkas leido papjauti paršelį ir pasiimti mėsą. „Ėjom į nežinią. Neįmanoma pasiimti su savimi buvusio gyvenimo, netgi pačių reikalingiausių daiktų. Dar baisiau, kai tu nesupranti, ką blogo padarei. Mes nebuvome turtingi žemvaldžiai, buvome paprasti  žmonės. Turėjau du vyresnius brolius – vienas jų buvo karininkas. Suėmė jį 1941 – ųjų birželyje, nuteisė kalėti lageryje.  Antrąjį brolį įskundė sovietų valdžią rėmę naujakuriai, kuriuos įkurdino mūsų namuose. Brolis grįžo pas tėvus, buvo šaulys… Naujakurys apsirengė ir išskubėjo valdžiai pranešti, kad „banditas“ sugrįžo. Brolį suėmė. Atėjo ir mūsų eilė: tėvas, mama, aš, sesuo ir brolienė su dukromis – visus ištrėmė,“ – pasakojo Janina. …

Kruopių miestelyje gyvena Gražina BLINKINIENĖ, kartu su tėvais tremtin išvežta 1948- ųjų gegužę. Ji buvo tik devynių mėnesių kūdikis. Moteris, kai pasikalbėjome, paatviravo, kad vengia pasakoti apie tremtį ir išgyvenimus, baiminasi, kad bus nesuprasta. Juk šiandien gyvename pertekliuje, laisvėje. Mums trūksta vienintelio dalyko – meilės ir atjautos vienas kitam. Ką reiškia  panieka, badas, skurdas, Gražina puikiai pamena. „Iš to, ką papasakojo mama, žinau, kad pakeliui į Buriatiją tėvai badavo, bado iškankinta mama neturėjo kuo maitinti kūdikio. Dievas manęs neapleido – nusigavus į tremties vietą pagelbėjo tremtinys vaistininkas, žinojo, kuo gydyti. Gyvenome japonų belaisvių paliktame barake….

Akmenės III kaime gyvena Daktarų šeima, užaugino du vaikus – dukrą ir sūnų. Norėdama pakalbinti pirmojo vežimo – 1941 metų birželyje – tremtinę Daliją Eugeniją Daktarienę ieškojau žmogaus, galinčio mus suvesti. Akmenėje gyvenanti dukra Lina Kraujutienė tapo tuo ryšiu. Moteris papasakojo, kad brolis Darius iš archyvų gavo senelių, mamos tremties bylą. „Pradėjau skaityti, bet negalėjau  tęsti… man buvo taip baisu,“- sakė Lina.

Dalijai Eugenijai buvo šešeri, broliui 10 metų. Šilta vasaros pradžios diena Medemrodės kaime, mama išvažiavo į Akmenę. Tėtis nusivedė dukrą į daržą pažiūrėti ar jau sudygo agurkai… Į kiemą įvažiuoja kariškiai, pasako, kad išveš, sulaukia mamos. Kariškis pataria pasiimti šiltų drabužių, nors pameluoja, kad veš į Leningradą dirbti. Iškrėtė namus, ieškojo ginklo. Neva, tėvas nusiteikęs prieš valdžią. Abu Dalijos Eugenijos tėvai buvo mokytojai, o išsilavinę žmonės buvo lygiai taip pat pavojingi sovietų valdžiai, kaip ir ūkininkai…

Daugiau Roma Jonikienė šeštadienio, birželio 12 d., VIENYBĖJE.

Nuotrauka iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistecijos tyrimo centro archyvo.