
Kultūringas priešiškumas
Lapkričio … diena rajono politikų ir sveikatos apsauga susirūpinusių kraštiečių gyvenime buvo išimtinai emocinga. Ypač išlošė tie, kas žiūrėjo Sveikatos ir socialinės apsaugos komiteto posėdžio tiesioginę transliaciją. Tie, kas manė vėliau pažiūrėsiantys įrašą, apsiriko. Mat posėdžio įrašas buvo ištrintas, panašiai kaip prie Skvernelio vyriausybės. Sakoma, kad tiek Seime, tiek rajone tai padaryta teisėtai. Lapkričio 14 – ąją vyko net keli komitetų posėdžiai, kuriuose taip pat kalbėta apie Sveikatos centro naują struktūrą ir A. Lizdenio centro patalpų nuomą, bet juose ligoninės vadovas nedalyvavo. Ir posėdžių įrašai iki ketvirtadienio dar „sukosi“.
Rajono politiniu ir gyvenimu besidomintys žmonės internetinėje erdvėje atvirai klausė ir piktinosi, kur dingo įrašas, kuris puikus įrodymas, kad tarp gydymo įstaigos ir Savivaldybės vadovų eižėja plyšys, kad daugeliu klausimų nuomonės skiriasi. Kas ligoninės vadovui yra mobingas, tas rajono merui yra domėjimasis svarbiais reikalais.
Iš savo varpinės sakyčiau, kad įrašą panaikino be reikalo, nes tie, kas jį matė, labai skirtingai interpretuoja faktus, priklausomai nuo to, kurią pusę palaiko. Tik pats matęs ir girdėjęs galėtum teisingai susidaryti nuomonę, nes, deja, gydymo įstaigos vadovas A. Mazurkevičius nepateikė tvirtų argumentų, kodėl reikalingos A. Lizdenio turimos patalpos, kas administruoja ligoninės tinklalapį ir rašinėja bet ką, nes kaltinimai mobingu yra teisme sprendžiami dalykai. Išgirdome paaiškinimą, kad keli žmonės gali kelti informaciją, o jų išduoti nevalia dėl duomenų apsaugos. Paklausus tiesiai – ar pat direktorius rašęs, atsakymas buvo „neatsakysiu“. Jei įmanoma, reikėtų atkurti įrašą. Tuomet dar kartą pasiklausytume ligoninės vadovo priekaištų merui, kad nupirko neveikiantį momografą, o šiuo laiku siūlo paimti neveikiantį rentgeno aparatą iš vieno rajono ligoninės. Savivaldybės vadovai atkirto, kad skiria pinigų, bet prekę turi išsirinkti patys medikai. Deja, tai vėlgi tik atpasakotas tekstas.
Ištrintojo posėdžio atmosferą įvardinčiau kaip kultūringą priešiškumą, kai negali keiktis ir taip išlaisvinti emocijas. Tad vis girdėjome „gerbiamas direktoriau“, „ponas mere“…
Visas rašinys lapkričio 18 d. numeryje
Roma JONIKIENĖ