Vasara, kai nebeliko Akmenės žydų
,,<…> akmenys liko vieni
jų niekas nepasidalijo – kaip sunkių baldų
kažkas tebemiega tose pačiose lovose kaip ir prieš mirtį
kapinėse užmigę, tebelaukia savo vaikų…“
(Vytautas P. Bložė)
Sukaktis
2021-ieji metai visoje Lietuvoje minimi kaip sunkių netekčių metai – nuo 1941-ųjų Birželio 14-osios, kai per pirmąją masinę tremtį į Sibirą Lietuva neteko beveik 20 tūkstančių žmonių, tarp jų – penkių tūkstančių vaikų (4) iki tų pačių metų gruodžio, kai per šešis mėnesius nužudyta 80 procentų – apie 160 tūkstančių Lietuvoje gyvenusių žydų (3). Kas dešimtmetį su vis priaugančiu sukakčių skaitmeniu nulio priekyje. Jau niekas nepasikeis tiems, kurie be laiko sugulė į paupių, miškų duobes, kurie nebegrįžo iš tremties ir lagerių. Jau niekas nepakeis tų žmonių likimo, bet tie knygų puslapiai, faktai ir skaičiai, paminklai ir antkapiai kalba mums, šito ir kito laiko žmonėms. Ir mes atsigręžiame, sustojame ir įsižiūrime į nedalinamus akmenis, skaičius ir faktus.
Vasara, kai nebeliko Akmenės žydų…
1941-ųjų metų vasarą ,,žydai buvo persekiojami ne dėl politinių, bet dėl rasinių priežasčių, t. y. dėl to, kad buvo žydai. Šiuo laikotarpiu buvo išžudyti beveik visi provincijos žydai. Dar iki masinio provincijos žydų sunaikinimo buvo steigiami laikini žydų getai ir izoliavimo stovyklos (3). Tai buvo pasirengimo masinėms žudynėms etapas. <…> Masiniams šaudymams vadovaudavo vokiečių gestapo pareigūnai, tačiau buvo daug provincijos miestelių, kuriuose žydai išžudyti be tiesioginio vokiečių dalyvavimo. Išsigelbėjo arba vietos gyventojų buvo išgelbėti tik apie 3–5 proc. provincijos žydų.“ Pagal ištyrinėtus dokumentus istorikai dr. Arūnas Bubnys ir Valentinas Brandišauskas įvardija Akmenės žydų sušaudymo laiką, talkininkų pavardes, kurias nenoriai buvo minėję vyresnieji akmeniškiai: Pranas Maiga, Domininkas Rakauskas, Stasys Cichanavičius, broliai Meižiai…
Istorikas Valentinas Brandišauskas, rašydamas straipsnį apie Mažeikių apskrities, kuriai priklausė ir Akmenė, žydų likimą, naudojosi 200 baudžiamųjų bylų, saugomų Lietuvos ypatingajame archyve (2). Pagal šį skaičių galima manyti, kad šioje apskrityje būta tiek holokausto talkininkų, tačiau dėl neišsamių tardymo protokolų, daugybės vienas kitam prieštaraujančių faktų, dėl parodymų, išgautų prievarta, dėl KGB tardytojų noro padidinti Birželio sukilėlių, partizanų narių skaičių ,,nepavyko išsamiai aprašyti įvykių“ (2). Neramina ir nužudytų žmonių skaičių paklaidos, pervadinimai. ,,Prie Mažeikių sušaudytų žydų skaičius nurodomas skirtingai: nuo 3 tūkstančių (pasak įvykių liudytojų) iki 4 tūkstančių (anot komisijos, 1944 metais ekshumavusios palaikus). Atliktas tyrimas leidžia teigti, jog abu skaičiai, ypač antrasis, gerokai padidinti. Aukų būta apie 2,5 tūkstančio“ (2). Bet ir dėl patikslintų skaičių nėra lengviau, kai sudėlioji kraupią tos vasaros dėlionę: ,,Akmenės valsčiaus sukilėlių komitetas susikūrė jau pirmomis karo dienomis <…> Būrio vadu išrinktas kapitonas Izidorius Jatulis, policijos viršininku – Jonas Kašėta, viršaičiu – Domas Rakauskas.
Būrio, kuriame esą buvo net 60 vyrų, nariai pasirodžius vokiečiams suėmė apie 80–90 buvusių tarybinių aktyvistų. Apie 50–60 buvo paleisti, likę išsiųsti į Mažeikių kalėjimą, iš ten daugiau negrįžo. Tarp suimtųjų buvo ir keli žydai (Jakobas ir Faivelis Jaselovičiai, Šmitas), apkaltinti priklausę komjaunimo organizacijai bei prisidėję prie lietuvių trėmimų 1941 metų birželio mėn. (iš Akmenės ištremti 9 žmonės, per visus kitus 4 kartus – 41 žmogus, iš jų 10 vaikų) (1). Tie 3 pirmieji žydai anksčiau už kitus sušaudyti sukilėlių štabo (dabartinio pašto) kieme ir palaidoti Akmenės žydų kapinėse…
Daugiau Ritos RINGIENĖS Publikacijoje rugpjūčio 7 numeryje