Medžiotojas su fotoaparatu
Rimualdas JURKEVIČIUS, jam 62–eji, iš Agluonų kaimo, su fotografija pažįstamas nuo šešiolikos metų, nors rimtesnis dėmesys jai skiriamas pastaruosius devynerius metus. Būdamas medžiotoju nuo 1985 metų, pastaraisiais metais tikruosius medžioklės įnagius vyras iškeitė į fotografavimo įrangą. Sako, jog jo medžioklėje taip pat svarbi kantrybė, laukimas, tačiau rezultatas kitas – gyvūnas lieka gyvas.
Apie ragus
Rimualdo teigimu, pirmoji pažintis su mišku, gyvenanti su juo iki pat šiol – gyvūnų numestų ragų rinkimas. Į Kamanų rezervato pašonėje esančius miškus anksčiau kulniuodavęs po 7 kilometrus pirmyn ir atgal. Net studijų metais, savaitgaliais grįždavęs padėti tėvams ūkyje, vieną dieną skirdavo savo pomėgiui. Tai buvo tarsi pirmoji pažintis su mišku, su gyvūnais.
Dabar gi, anot vyro, visi „išmandrėję“. Į pamiškes, palaukes, miškus keliauja ne pėstute ar dviračiais, o dulka automobiliais. Nakties metu ieško prožektoriais pasišviesdami, ar elnius seka su termovizoriais – šilumos šaltinius iš nuotolio fiksuojančiais prietaisais – taip patogiau tamsoje aptikti gyvūną, o rytą dar kartą atvažiavus tą vietą patikrinti. Dėl to randamų ragų sumažėję – jų paklausa išaugusi, patyręs ir sėkmės lydimas per mėnesį gali pririnkti ragų už 1000 eurų.
Pats Rimualdas sakosi atlygį už ragus ėmęs labai seniai, ir tik vieną kartą. Ne pinigai svarbu. Agluoniškis ragų ieškoti einąs iš įpročio ir įdomumo. Fiksuoja, kuriais metais randa pirmuosius – šiemet tai nutiko vasario 13 dieną, o pernai prireikė laukti iki kovo 5 dienos…
Daugiau apie Rimualdą skaitykite rugpjūčio 27 d. numeryje
Ramūnas ŽIMANTAS
Nuotraukos Rimualdo JURKEVIČIAUS
