Užrašyti, kad išliktų (6)

Iš toli apie Vegerius

Artūrą Kerbel, šiuo metu gyvenantį Anglijoje, kalbino ir pokalbį užrašė Akmenės gimnazistė Ema Šliažaitė. Artūras buvo atvykęs į Vegerius, ieškojo savo artimųjų kapų. Jam labai svarbi šeimos istorija.

Kaip atrodė žydų prekyvietės? Ką ir kaip pardavinėdavo?

Artūro prosenelis (Abelis Šeinas) keliaudavo per savaitę iš Vegerių į Rygą, o savaitgaliais grįždavo namo šabui. Per savaitę jis retai būdavo namuose, nes prekiaudavo Rygoje ir pačiuose Vegeriuose. Artūras įsivaizduoja, kad žydai visą laiką keliaudavo su kilnojamais  prekystaliais. Jie nuvykdavo į kurį miestą ir sustabdytas vežimas tapdavo prekystaliu, prieidavo žmonės ir arba mainydavosi, arba pirkdavo kažko.

Kadangi Abelis Šeinas prekiavo, tai jį paskyrė kuriam laikui bendruomenės vadovu, juk jis buvo verslininkas, kalbėjo keliomis kalbomis ir taip pažinojo pasaulį už Vegerių ribų.

Kaip atrodė sinagoga?

Visai nesenai žmonės atkasė sinagogą ir nustatė, kad ji buvo pastatyta iš plytų, tai buvo nebūdinga sinagogoms ir kitiems pastatams Lietuvoje tuo metu. Dar vienas faktas, kad tame pačiame pastate, kur ir Sinagoga, buvo ir kepykla.

Kai žydai slapstėsi, ar žmonės jiems padėdavo? Kokie buvo ryšiai su kaimynais?

Jo šeima iš Vegerių visada sakydavo, kad santykiai su kaimynais buvo labai geri. Bet jis nežino, ar kažkas jiems bandė padėti, kai žydus išvežė…

Visas rašinys balandžio 26 d. numeryje