Ilgai „persekiota“ tapytoja
Tikra tiesa, kad Eleną LIAUKSMINIENĘ persekiojau gal penkerius metus. Situacija buvo tokia: kartą metuose Akmenės krašto muziejuje eksponuojami tautodailininkų darbai. Ta proga atvyksta tautodailės menotyrininkai ir atrenka darbus regioninei parodai. Rajone sunyko primityvistinis menas, kurį buvo į viršukalnę iškėlusi Elena Adomaitienė, bet sekėjų kaip ir neliko. O čia parodose kasmet pasirodydavo kitos Elenos, iš Gulbinų kaimo, paveikslai. Parodos organizatorių prašydavau supažindinti su paveikslų autore Elena. Atsakymas visada buvo vienodas: ji negalinti atvykti į susitikimus, slaugo artimuosius, ir šiaip jau nėra viešas žmogus. Kukli, linkusi laikytis nuošaliau pagerbimų ir pripažinimų bei apdovanojimų.
Roma JONIKIENĖ
Kaži kas tokio pakylėto, nepaprasto ir tik jai vienai būdingo turėtų būti Elenos charakteryje, jei geba tapyti spalvingus, labai kruopščiai sudėliotais vaizdais paveikslus. Gyvena kaime, tikrai nėra galimybių išvažiuoti į mokymus, parodas, susitikimus su menininkai, ir tapydama, vargiai, galvoja, kokiai meno rūšiai jos kūryba priskiriama. Tikrai moka džiaugtis gyvenimu, nes paveikslai ryškūs, linksmi nuo augaliukų gyvūnėlių gausos. Ir kasmet menotyrininkai atrinkdavo jos paveikslus tolimesniam eksponavimui. Paslaptinga moteris, ką dar pridurti?
Prieš gerą savaitę, tradiciškai apsilankiau tautodailininkų darbų parodoje Akmenės krašto muziejuje. Jau prie durų pasitiko čia dirbanti Janina. Sako: „pagaliau pavyko įkalbėti Eleną atvažiuoti į tautodailininkų susitikimą. Sakiau jai, kad norėsi pasikalbėti“. Tądien susipažinau su „persekiojamąja“ paveikslų autore, kurios kūrybą vertino žinovai, bet nebuvo nei matę, nei sutikę. „Slaugiau ne vieną artimą žmogų, paskutinius kelerius metus – mamą. Niekur neišvažiuodavau. Dabar gyvenu viena, turiu laisvo laiko“, – apie uždarą gyvenimą kalbėjo Elena.
Paprašius papasakoti apie save, Elena viską išdėsto paprastai. Yra kaimo vaikas…
Visas rašinys vasario 27 d. numeryje
