Ištrauka iš knygos „Vilkų žemė“ (Vilkų advokato užrašai)
Naujojoje Akmenėje gyvenantis rašytojas, miškininkas, įvairių premijų laureatas Vytautas ALMANIS į krūvelę jau sudėjo naujos knygos rankraščius. Kaip ir visose ankstesnėse autoriaus knygose – šioje gamta ir žmogus joje. Ši knyga ne apie tolimus kraštus, o apie mus ir mūsų aplinką, žmogaus, žvėries, gyvūno bendrystę.
„Vienybės“ komentaras
Vytautas ALMANIS
Gelbėtojai
Statistikos departamentas yra rimta organizacija, kad nesėdėčiau nė minutės be darbo kartas nuo karto atsiunčia labai sudėtingas anketas, kur reikia atsakyti į 100 ar 200 klausimų. Pavyzdžiui, kiek sykių per parą Viešučių žvyrkeliu pravažiuoja transporto priemonės. Galėčiau daug negalvodamas parašyti 1, 2 ar dešimt ir viskas būtų gerai. Ė, ne, kas vieną kartą nudegė, tas ir į šaltą pučia, esu smarkiai mokytas. Mano 10 ha ekologiniame ūkyje viskas turi būti ekologiška. Tik kažkodėl prie bičių avilių sumaniau pasėti faceliją, didžiai medingą augalą. Nedaug, gal kokius 10 gramų, vieną vienintelį pakelį. Pasirodo, kad visoje Lietuvoje niekur nėra ekologiškų facelijos sėklų, tad pasėjau paprastas. Kas čia tokio, pamaniau, juk tas paprastas sėklas laikė ne kokiame nors atominiame reaktoriuje, o tame pačiame maiše kartu su su kitomis ekologinėmis ir buvau smarkiai nubaustas. Tikrintojai, kurių tada radosi žymiai daugiau, negu Lietuvos kariuomenėje kareivių, greitai surado tas nelemtas 10 gramų facelijos sėklų ir tais metais negavau už savo ūkį išmokų, man tikrai milžinišką sumą, apie 2000 eurų.
Pagal Darvino teoriją man seniai turėjo atsirasti vietoje vienos rankos dalgis, o kita tapti kastuvu. Kasu, pjaunu apie medelius žolę nuo ryto iki vakaro, ir tuo pačiu nenuleidžiu akių nuo kelio. Pirmadienis – nepravažiavo jokia mašina ar traktorius. Antradienis – iš žolynų išniro griežlių porelė ir kaip tingūs miestiečiai vaikštinėja sau keliuku pirmyn, atgal. Nueina gabaliuką, staigiai ant kulnų apsisuka ir taip daugybę kartų.
Vėliau keliu atėjo nušiurusiu vasaros kailiu stirninas ir užkimusiu balsu mane aplojo. Lojo ilgai, supyko, jog nebijau ir dingo tarp ąžuoliukų…
Visas rašinys vasario 27 d. numeryje
