SRAIGTASPARNIAI
Tęsiame papilėniškio, karo lakūno generolo majoro Edvardo Mažeikio knygos „Debesų takais“ pristatymą. Giliau, iš karininko pozicijos ir tiesioginio dalyvavimo įvykiuose pažvelgsime, kas vyko „iškraustant“ sovietų kariškius iš Lietuvos, kaip buvo saugomas mūsų dangus, kokios technikos turėjo oro pajėgos.
„Vienybės“ komentaras
Edvardas MAŽEIKIS
Kaune Karininkų ramovė ir Komendanto rūmai buvo perimti be didesnių žalos požymių. Tik abu pastatai buvo pilni sovietinės realybės ženklų. Kažkada didingos ir gražiai atrodančios patalpos buvo suskirstytos į mažesnes kreivomis fanerinėmis pertvaromis, visi lietuviškumą menantys ženklai ar freskos buvo uždažyti aliejiniais dažais, ant kurių šleivomis rankomis buvo nupiešti sovietiniai simboliai. Visokių sovietinės mąstysenos pavyzdžių jau buvau matęs, bet labiausiai nustebino Karininkų ramovėje kolonos šone iškapotas mūro gabalas. Pasirodo, ta kolona truputį trukdė kino aparato šviesos spinduliui ir ekrane rodant sovietinius kino filmus metė šešėlį. Propagandistams iš dom oficerov matyt net minties nekilo, kad gal lengviau buvo kino projektorių patraukti kelis centimetrus į šoną, negu gadinti pastatą. Restauruojant Karininkų ramovę, tokį barbariškumo pavyzdį reikėjo palikti, ir pritvirtinus lentelę su paaiškinimu rodyti lankytojams, ką okupantai iš rytų darė su kultūros bei architektūros paveldu.
Vienas iš pavojingesnių incidentų, susijusių su Rusijos karine aviacija, įvyko Šiauliuose. KOP vado pavaduotojas plk. S. Murza nutarė, kad atėjo laikas parodyti, kas čia šeimininkas, ir paskraidyti su mūsų L-39C kylant ir tupiant Zoknių aerodrome…
Visas rašinys, kaip visada, penktadienio numeryje