Vertybės

Meistras   

Apie tuos laikus, kai Viekšniai buvo mūsų… Tai ne apie nostalgiją atskirtai rajono dalelei, tai apie žmones, kuriais didžiavomės ir kurie uždirbo Akmenės kraštui didelės vertės pripažinimo. Rašinys iš tolimų prisiminimų, iš laiko, kurio šiandien gailiuos. Gailu man  ne todėl, kad prabėgo. Gailu, kad nesupratau vertės. Medžio drožėjas Juozas RUŠINAS iš Viekšnių taip ir liko nepažintas. Bet apie jį prieš kelis dešimtmečius rašiau, kaip apie medinę ikoną – vieną žinomiausių medžio pjaustytojų, kurio darbuose kiekvienas rėželis buvo išjaustas, o ne apskaičiuotas, nubraižytas ar pamatytas svetimuose kūriniuose. Buvo tokia istorija: gavau dovanų medinį šuniuką, išskobtą iš vyšnios pliauskos. Jį nupirko ir padovanojo pinigų susidėję draugės, nes anais laikais nupirkti dovaną reikėjo sumanumo. Parduotuvėse ne ką nupirksi. Ir buvo lapelis, kad išdrožė Juozas Rušinas. Ir tuomet pakalbinau meistrą pažinusius. Gimė jis 1906 – mirė 1986. Buvo Tautodailininkų sąjungos narys. Susidėliojo toks straipsnis.

Roma JONIKIENĖ

Viekšnių miesto gatvikės vis dar akmenimis ir plytų nuolaužomis grįstos. Kaip prieš trisdešimt, penkiasdešimt, o gal ir prieš visą šimtą metų. Tokias kreivas, pavasarinio polaidžio iškilnotu grindiniu gatvikes  1906 metais, atėjęs į šį pasaulį, užtiko Juozas RUŠINAS, tokias ir paliko. O vis baudėsi, jei valdžia neasfaltuos, medžiu iškalsiu. Mat, kur bedi lazdelę, ten ir susminga. Tarp akmenų tarpai. O ir keliautojas metų kuprą su savimi nešėsi. Kurgi reikėjo tokiam senam vaikščioti? Sako, draugus, tokius pat kaip senukus, lankydavęs.

Išdroš kokį paukštį, raitelį ar žmogų – neša parodyti. Susėdę pasitaria, prabėgusį gyvenimą prisimena. Jonas Rušinas drožėjas buvo ne tik Viekšniuose, visam Žemaitijos pakrašty mažai tokių radosi. Sako, ką nori išdroš, tik prašyk.  Jei pamokyti mėgindavai, nusismauks akinius ant nosies, spigins akutėmis. Rodos, tuo pradės keikti. Bet ne – nusispjauna ir toliau skaptuoja. Tokį jį ir užtiko „Vienybės“ žurnalistas Apolinaras Juodpusis, įamžino portrete, taip menininkas išliko kelioms kartos į ateitį.

Medį, kuris kūriniu tapti turės, J. Rušinas metų metais miške „dabojo“. Nueina, paglosto, papliauškina delnu per kamieną…

Viso rašinio dairykitės penktadienio numeryje