Akmenė ją pamėgusiųjų akimis
Širdį glosto, ir kaip galėtų kitaip būti, mieli, šilti ir geranoriški atsiliepimai apie Akmenės kraštą, šį kartą apie Akmenę. Klaipėdoje gyvenančios Janinos ZVONKUVIENĖS pasidalinimai facebook,o paskyroje žavi pastabumu ir žodžiais iš širdies, kurie skirti talentingiems žmonėms.
„Vienybės“ redakcija
Janina ZVONKUVIENĖ
Akmenė: auksinių lapų paguoda. Pagarbus AČIŪ Akmenės kultūros namams už šią auksinių rudens lapų paguodą. Ačiū, kad leidote šiems lapams nukristi nuo gražuolių klevų, kad leidote jiems čia pabūti, švytėti, skleisti nuo šios kalvelės tarsi pačios saulelės paklotą šviesą.
Ačiū, kad leidote ir šiems medžiams čia likti, gyventi, Akmenę puošti. Juk šalelė Lietuva yra smarkiai nukvailėjusi – kerta gražius lapuočius medžius, net erzinasi, kam jie lapus meta… Ir štai koks gražus pabraidymas po rudeninius aukso lapus čia, Akmenės centre, ant kalvelės už Kultūros namų, skverelyje. Nebijokime, spės ir visada spėja juos laiku ir gražiai nugrėbti! O dabar – vien džiaugsmas! Tai antras atradimas Akmenėje po Antano Adomaičio ir jo bendraminčių sukurtos Akmenės istorinės sienos.
Koks lengvumu, teisingumu įspūdingas atokvėpis buvo pabūti čia ant šios kalvelės pakylėtai, pasėdėti ant suolelio, gražias dūmas padūmoti – kas gi tu, Akmene, kadais čia buvus, kai tolimi, tolimi laikai tvyrojo… Gražu čia buvo. Jau vien tas Šventas Kalnas, ant kurio dabartinė Akmenė sudėliota, labai labai kitoks buvo… Tai Antanas Adomaitis savo vaizdiniais, menais, poezija ne kartą yra po gilią praeitį visus vedžiojęs… Pagarba jam. Pagarba!
Mintimis, akivaizda esu daug Žemaitijos kalvų, šventų kalvelių apgobus. Kai tik sužinau, kur tokią esant, stengiuosi rasti, užkopti, pabūti. Ir grįžtu praturtėjusi.
Kai pirmą kartą atvažiavau į Akmenę, kai „radau“, kad ir ji ant kalvos, pirmasis įspūdis buvo skaudžiai liūdnas: kaip netinkamai čia išplanuota, užstatyta ta kalva, kaip daug kas liūdnai pagadinta…
Visas rašinys lapkričio 12 d. numeryje