Akmenės krašto kaimų biografijos. Pakempiniai

Nutolę metai ir likimai

Pakempinių kaimui, kuris Akmenės seniūnijoje, pakeliui iš Akmenės į Klykolius, likimas buvo maloningas. Aplinkui daugelis buvusių didesnių ir gausesnių kaimų nūnai ištuštėję ir išnykę be pėdsako, o Pakempiniai išliko, nors 2021 metų pradžioje beturėjo 11gyventojų. Tačiau kur žvilgsnį  benukreipsi, aplinkui daug kvapą gniaužiančios erdvės. Joje, vasaros saulei kaitinant, rodos, skamba nutolusių metų aidai, čia gyvenusių žmonių balsai ir vardai. Tik ar pasiteirausi Bradaulio, grioviu virtusio upeliuko, savo vandenį atplukdančio iš Kamanų raisto?

Jei galėtų, tasai melioracijos išprievartautas upeliūkštis Bradaulis gal papasakotų apie tolimus amžius, kuomet Pakempiniai priklausė Akmenės bažnyčiai, neva, kažin katras iš parapijos dvasininkų ir vardą kaimui davęs – Pakempiniai, kaimas prie kemsynės, prie pelkės. Iš tiesų, čia pat už kaimą senesnė Lebelių pelkė, kadaise virtusi durpynu. Dar kalbėta, neva toje pelkėje kadaise į gelmes nugrimzdusi bažnyčia su bokštais ir varpais. Dėl bažnyčios ir bokštų – racionaliai tikrovę suvokiančiam gal ir akivaizdu, jog tai mitas, iš tolo matomos Akmenės bažnyčios ir parapijos gimimo metai – 1596-ieji – ne taip jau toli, kad būtų pastatę ir pradanginę bažnyčią atokiame kaime. O dėl varpų – sulaikyk kvėpavimą saulėlydžio valandą – gal ir išgirsi tą vaiskų kaip krištolas skambėjimą, užgaunantį širdį kaip V. Mykolaičio-Putino eilėraštis ir primenantį: džiaukis, kad gyveni…

Gal Bradaulis prisimintų ir paprastą šio kaimo merginą Marijoną Rekašiūtę, devyniolikmetę, tekėjusią 1850 metais už Keiduose gyvenusio Prano Putriaus, atėjusio į Pakempinius užkuriu. Paveldėtame ūkyje Marijona ir Pranas Putriai sugyveno du sūnus ir dvi dukteris ir atlikę savo misiją buvo nugiedoti į paskutinį kelią. Į Akmenę ar į senus savo kaimo kapelius, kurie išlikę netoli vasarvidį tirštai dulkančio vieškelio.

Yra žinoma, jog XIX amžiuje Akmenės bažnyčiai priklausė 48 valakai ir 3margai žemės bei 59 baudžiauninkai, tarp kurių galėjo būti ir Pakempinių gyventojų. Atliekant Akmenės parapijos turto inventorizaciją, nurodoma, jog Pakempinių sodžiuje yra 153 gyventojai, vadinasi, tikintieji parapijiečiai.

Pakempinių ūkininkų valdos nebuvo labai plačios, dauguma ūkininkų turėjo iki 30 hektarų žemės. Sovietinė žemės matavimo komisija 1940 m. vasarą konstatavo Praną Triaušį turėjus 36 hektarus, Juozas Slabys, Vincas Šiurkus, Daniušiai valdė po 34, Jonas Butnorius, Vladas Jasaitis – po 33 hektarus, tad sovietinė valdžia nacionalizavo tik po 3 – 6 hektarus.

Kaimas labai stipriai nenukentėjo hitlerinės okupacijos metais ir net 1944 metų vasarą, kai sugrįžęs iš rytų frontas porai mėnesių sustojo dabartinio Akmenės rajono teritorijoje. Tačiau sugrįžusi  sovietinė valdžia į kaimą atsigręžė visa savo rūstybe ir neapykanta. Buvo ištremti 20 kaimo gyventojų. Nėra jokio paminklo, ir vargu, ar kas bepastatys ištuštėjusiame kaime kokį stogastulpį, ant kurio surašytų tremtinių vardus ir jų kančias bei nuoskaudas. Tad bent čia nepelnytai nuskriaustus paminėkime. Regis, kad pirmasis tą komunizmo pranašų rūstybę patyrė Vincas Šiurkus, 1941 metais dalyvavęs vadinamajame birželio sukilime. Po karo gyveno ir dirbo Klaipėdoje, tačiau saugumo aptiktas ir 1947 m. vasarą suimtas, karo tribunolo nuteistas dešimčiai metų lagerio ir penkeriems tremties. Prasidėjus 1948 m. gegužės 22 d. trėmimams, tarp pirmųjų aukų buvo 69 metų jo motina Julija Šiurkienė ir sesuo Aleksandra. Toje pačioje Irkutsko srityje atsidūrė Pranas ir Jadvyga Slančiauskai, Gasparas ir Bronė Slunčiauskai, Liudas ir Emilija Žakiai su dukra Stase ir E. Žakienės motina Uršule Jokūboniene. 1949 m. pavasario trėmimų aukomis tapo Teodora Deniušienė su vaikais Vale ir Alfonsu, Vladas ir Ieva Jasaičiai su vaikais Albinu, Vytautu, Brone ir Ona. Krasnojarsko krašto tolybėse atsidūrė ir aštuoniolikmetė Valerija Pračkauskaitė, o Ona Putrienė buvo išsiųsta į Irkutsko sritį. Tremtyje mirė ir tėvynės nebeišvydo Pranas Slančiauskas bei Liudas Žakys. Iš gretimo Lebelių kaimo, kuris glaudėsi prie didelio durpyno, 1946 metais į Archangelsko sritį, į Baltijos – Baltosios jūrų kanalo kasimo darbus buvo ištremtas Antanas Trušinskas.

Pramonės užuomazgos

Jau keletą kartų paminėjome Lebelių durpyną. Su juo susijusios pramonės Akmenės krašte ištakos. Lebelių pelkyno apsausintuose plotuose daugelį metų buvo kasamos durpės. Nuo 1935 m. kalkinę prie Akmenės geležinkelio stoties pastatydinęs inžinierius estas E. Kirša buvo įsigijęs dalį Lebelių durpyno, čia kasė durpes kalkėms degti. Vasarą čia darbo gaudavo kelios dešimtys gyventojų. Lebelių didžiojo durpyno plotas iki Antrojo pasaulinio karo buvęs 186,4 ha, buvo eksploatuojamas ir antrasis durpynas, jo plotas 51,9 ha. Netoliese taip pat buvo Venciškių (180 ha) bei Galmunčių (98,5 ha) durpynai. Taip susiklostė, kad paskutinis liko eksploatuojamas didysis Lebelių durpynas.

Po 1990 metų Lebelių durpės buvo perkamos dirvožemio struktūrai pagerinti, bet daugiausia kurui. Pradiniai apskaičiuoti durpyno ištekliai siekė 7 milijonus kubinių metrų, 1984 iškasta 2 tūkst. tonų. Iki 1985 durpingasis sluoksnis buvo nukastas 100 ha plote ir išnaudota 63 proc. išteklių. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir įdiegus rinkos ekonomiką, durpynas privatizuotas, nuo 1994 jį eksploatavo UAB „Kuršėnų tyras“, nuo 2005 – UAB „Durpeta“. Pasikeitus situacijai rinkoje, eksploatavimas nutrauktas.

Dera pridurti, kad po Antrojo pasaulinio karo, Medemrodėje įkūrus „tarybinį“ ūkį ir prie jo prijungus aplinkinių kaimų žemes, gretimame Daunorių kaime buvo užsodintas didelis obelų ir kitų vaismedžių sodas, tikėtasi verstis ir sodininkyste, bet pramoniniu sodas taip ir netapo, apie 1994 metus sodo teritorija su senais nuskurdusiais vaismedžiais buvo išdalinta Naujosios Akmenės miesto gyventojams, tačiau neatvedus elektros, ir šį kartą sodininkystė praktiškai sunyko.

Dar priminsime, kad ilgai gyvavo Pakempinių apylinkė, nors jos centras arba raštinė buvo Zubovų šeimos paliktame Judrelių ūkyje.

Leopoldo ROZGOS publikacija šeštadienio, birželio 5 d, VIENYBĖJE.