Apie džiaugsmą kuriančius

„Nesitikėjau, juk nesu viešas žmogus“
Po apdovanojimo, kuris buvo įteiktas renginyje, rajono viešosios bibliotekos referentė Violeta PAULAUSKIENĖ nuoširdžiai nustebo. Mudviem kalbantis, ji prisipažino – nesitikėjusi, kad apdovanojami specialistai, dirbantys užkulisiuose, nes juos pažįsta mažas ratas žmonių, dažniausiai kolegos. Koks apima jausmas, kai tave viešai pagerbia? Violeta sako, pirmiausia – jaudulys, po kurio laiko ateina mintis – malonu, kai tavo kuklų darbą įvertina.
Roma JONIKIENĖ
Kultūros renginyje „Po mūzos sparnu“ stiklo statulėlė įteikta Violetai Paulauskienei nominacijoje „Metų atsidavimas“, kolegę apdovanojimui pristatė ir į sceną palydėjo Viešosios bibliotekos direktorė Lina Lukytė. „Netgi tokią mintį pagarsinau, kad kasmet galėtų apdovanoti žmogų, kurio darbą mažai kas mato“, – sakė Violeta. Referentės darbą Violeta dirba jau 38 metus. Jos pareiga – tvarkingi dokumentai, laiku ir gerai atlikti raštvedybos „reikalai“. Per darbo dešimtmečius yra buvę visokių minčių – gal ieškotis kitokios veiklos, tačiau emocijoms nurimus ji sau pasakydavo: dirbk tai, ką gebi. Dabar jau sunku įsivaizduoti save dirbant kitur. Tikra tiesa, kad visuomenė mato pagrindinius asmenis, pavyzdžiui, teatre – aktorius. Tie, kas dirba už scenos, ir padaro didelę darbo dalį, taip ir lieka…ten. Ir tai nėra blogai, nes toks žmogaus pasirinkimas. Tačiau kartas nuo karto būtina atsigręžti ir pasakyti ačiū už scenos stovintiems. Visose profesijose yra ryškioji darbo pusė ir užkulisiai.
Šeimos kelias į Lietuvą buvo ilgas. Violetos tėvas baigęs menų mokslus anuometiniame Leningrade (jis lietuvis) ir dirbo Tolimojoje šiaurėje. Susipažinęs su Violetos mama (ji buvo pedagogė), gimus dukrai, parvažiavo į gimtinę – Šiaulius. Iš Šiaulių į Naująją Akmenę. Violeta juokauja, kad dirba tame pačiame name – bibliotekoje, kur maža būdama gyveno – čia buvo bendrabutis. Naujoji Akmenė tapo jos tėvų ir jos pačios gyvenamąja vieta. Čia užaugo dukra, čia auga anūkas.
Violeta išsaugojo tėvo tapytus paveikslus. Kolegos atkreipia dėmesį, kaip Violeta geba kurti, puošti aplinką, išdėlioti parodas. Ji pamato ir sudėlioja būtent tuos akcentus, kurie svarbiausi. Ar pati kuria? „su kūryba man keistai einasi. Būna – idėja sukasi galvoje, ir kol nepamėgimu, nenurimstu. Iš siūlų „prisukau“ eglučių Kalėdoms, dovanojau visiems. Kai kyla pagunda – piešiu. Manau, iš tėvo esu paveldėjusi geną menui, tik jo neišplėtojau. Juk mano vaikystėje retas tėvų kreipė dėmesį į vaikų gabumus. Žinojome, kad reikės kažko mokytis, užsidirbti duoną. Tai ir darėme. Tad kūryba nėra mano kasdienybė,“ – sako Violeta.
Nuotrauka iš renginio