Ar kaimyno žolė žalesnė?

Visaip gyvena žmonės. Ir pagal savo supratimą. Pastarosiomis dienomis mes daug kalbėjome apie laisvę. Ir esame laisvi elgtis taip, kaip suprantame. Bet neretai iškyla tas “bet”.

…Renginyje buvo daug šeimų su vaikais. Mažesniesiems, matyt, nusibodo ir ketvertas ar penketas jų ėmė bėgioti šalia scenos. Paskui įsidrąsino ir, nekreipdami dėmesio, kas vyksta scenoje, ėmė šokinėti  nuo laiptelių. Trukdė žiūrovams, tačiau niekas nesiryžo vaikų drausminti.  Kai kas pasiryžo ir palydėjo vaikus pas tėvus. Taigi, laisvė. Tačiau pastebėjau ir daug kitų žmonių su mažais ir dar mažesniais vaikais, bet kažkaip jiems pavyko su vaikais susitarti, kad netrukdytų kitiems.

Taip neatsitiktų, jei pagalvotume vieni apie kitus. Kartą pradinukės mergaitės paklausiau, ką smagaus praėjusį vakarą nuveikę, ji atsakė, kad rašė draugystės laiškus. Ne iš karto supratau apie ką. Pasirodo, mokykloje, kur dirbo jos mama, turėjo būti laiško draugui diena. Mokytoja žinojo, gali būti, kad kai kurie vaikai negaus draugystės pripažinimo laiškų, tad paprašė savo vaikų parašyti padrąsinančių laiškų bendraamžiams. Nebepaklausiau apie renginio sėkmę, bet  smagu buvo žinoti, kad vaikai namuose išmoko pagalvojimo apie kitus pamoką.

”Grįžo vaikai po slidinėjimo Alpėse, o aš jų dar nemačiau“, – guodžiasi  žmogus. – Mes iš jų namų išvažiavome, jiems dar negrįžus. Karantinas.“ Sakė labai norėję susitikti, bet pagalvojo, kas bus, jei ir jiems tektų „karantinuotis“.  Bandau juokauti, kad sėdėtų namuose, kaip ir dabar sėdi.  Pasirodo, ne užsidarymo namie pabijojo, o kaimynų reakcijos.  Sako, kad taptų nekenčiami, visi pyktų dėl pavojaus…  O aš taip pavydėjau jiems tų atostogų, pasirodo be reikalo.

Bet atradau receptą: kad žolė savame kieme būtų žalesnė, pakanka… pereiti į kitą gatvės pusę ir į ją pažiūrėti iš toliau. Atsitraukus, dažnai pasirodo, kad  gražia atrodžiusi kaimyno veja – dirbtinė…

Daugiau Lilija SMALAKIENĖ kovo 14 dienos, šeštadienio, VIENYBĖJE.