Atliktą darbą minės ir po daugelio metų

Viekšniškis Bronislovas Kerys sako manąs padaręs nusikaltimą prieš Dievą, nes nesukūrė šeimos, nepratęsė savo giminės ir dabar, įpusėjęs septintąją dešimtį, gyvena visiškai vienas. Esą, jo gyvenimas beprasmis, ir ta mintis jį kankinusi visą amžių. Tačiau iš tiesų taip nėra. Nuo pat 1996-ųjų per dešimt metų ir dar ilgiau jis rinko, tvarkė ir sistemino žinias apie Viekšnių krašto istoriją, surinko didžiulį nuotraukų archyvą. Atliktas milžiniškas darbas, įvertinas Lietuvos kraštotyros draugijos, Kultūros ministerijos, kitų mokslo įstaigų.

Gyvenimas nebuvo beprasmis

     Šiandien Bronislovas gyvena vienišiaus gyvenimą atokioje Viekšnių Fermos kaimo Vyšnių gatvelėje. Jo tėtis buvo iš čia pat kilęs šiaučius medpadininkas, o mama – valstietė nuo Obelių. Be Bronislovo, šeimoje užaugo dar vienas sūnus ir dukra. Dabar nebėra nei tėvų, nei brolio ir sesers. Dar mamai gyvai esant, jiedu pasistatė namą, tačiau taip ir nespėjo iki galo jo įsirengti. Bronislovo pensijos vargiai užtenka net ir vaistams.

Vyriškis gyvena labai kukliai. Neturi net televizoriaus, teko atsisakyti interneto. Aštriai pradėjo kamuoti prieš keturiasdešimt metų persirgto gripo komplikacijų pasekmė. Medikai nerekomendavo Bronislovui gyventi vienam. Tačiau vyras jau susitaikė su ta mintimi, nes nelabai turi iš ko rinktis.

„Dar nenoriu daržove būti. Visą gyvenimą kankinausi manydamas, kad pragyvenau jį beprasmiškai. Jeigu tavo gyvenimo nėra kas pratęsia, nėra vaikų, tai kokia jo prasmė? Gali, aišku, kažkokia veikla užsiimti, bet kas iš to? Manau, kad aš jau atsiskaičiau su gyvenimu. Viską, ką per savo amžių nuveikiau, surinkau ir atidaviau Viekšnių senosios vaistinės muziejui.“ – Atvirai kalba Bronislovas. O tas „viskas“ atrodo labai įspūdingai. Šešiolika metų tęstinio darbo renkant ir ruošiant bibliografiją ir žinias istorijai apie Viekšnių kraštą, jo žmones, gyvenvietes, kaupiant nuotraukas. Perrašyti ištisi straipsniai iš periodikos, tekstai iš knygų.

„Aš nesu kraštotyrininkas, kaip mane mėgsta vadinti, aš tik registratorius“,- sako Bronislovas.

2007-aisiais B. Kerys iš šių archyvų parengė per 6000 puslapių tekstinės medžiagos, kaip jis pats sako, Viekšnių krašto paminėjimų spaudoje ir kituose rašytiniuose šaltiniuose, taip pat arti pusantro tūkstančio nuotraukų. Jis s yra paskelbęs daug kraštotyrinių straipsnių periodinėje spaudoje apie Viekšnių kraštą, kaip bendraautoris dalyvavo ruošiant leidinius „Vadovas po Ventos regioninį parką“, „Viekšniai“.

 

Po nebaigtų studijų – į armiją

Per abitūros egzaminus Viekšnių vidurinėje mokykloje Bronislovas lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą išlaikė penketu. Iš visos klasės tokį įvertinimą gavo gal tik 2-3 mokiniai. Tai, tikriausiai, ir nulėmė jo pasirinkimą. Savo gimtąją kalbą vaikinas pradėjo studijuoti Vilniaus universitete, tačiau po trejų metų jam pradėjo skaudėti akys. Bandymas atidėti sesiją buvo nesėkmingas, liko kartoti kurso.

Dar ir mokydamasis ketvirtame kurse Bronislovas gydėsi, tyrėsi sveikatą, bet paskaitų jau nebelankė. Pagaliau metė mokslus ir įsidarbino Valstybiniame jaunimo teatre scenos darbininku. „Čia aš padariau karjerą, – šypsosi pašnekovas, – ir tapau vyriausiu scenos mašinistu. Buvau atsakingas už spektaklių dekoracijas ir jų pastatymą scenoje. Tada Lietuvoje buvo gal tik kokie penki teatrai, taigi ir tokių specialistų kaip aš tebuvo tiek pat.“

1970-aisiais Bronislovą pašaukė armiją. Jaunuolis pateko į Mogiliovą (Baltarusija), kur per pusmetį baigė jaunųjų meteorologų mokyklą. Jam leido pasirinkti, ir jis atsidūrė Saratovo srityje esančiame Engelso mieste, netoli tos vietos, kur nusileido pirmasis kosmonautas Jurijus Gagarinas. Čia buvo karinis aerodromas, kuriame B. Kerys dirbo jaunesniuoju meteorologu. Jo pareiga buvo kas pusvalandį, valandą teikti informaciją skraidymo vadovui.

 

Išgelbėjo vaidmuo ir mergina

Tarnyba sovietų armijoje susijusi ir su nelabai gerais prisiminimais. Jaunuoliui grėsė baudžiamoji byla už „buržuazinės“ spaudos platinimą ir užsienio radijo stočių klausymąsi, mat artimieji atsiųsdavo lietuviškos spaudos, taip pat jis mėgdavo pasiklausyti Vilniaus radijo. Tai, kas nesuprantama, buvo įvertinta kaip svetima ir nepriimtina sovietinei sistemai. Bronislovą tardė, ketino iš jo atimti komjaunimo bilietą, pažemino pareigose – jis vadovavo… šaligatvių plytelių gamybai.

Turėdamas daug laisvo laiko, vaikinas įsitraukė į armijoje veikusį dramos kolektyvą. Repeticijos vykdavo dideliuose stalininio tipo Engelso kultūros namuose. Čia jis susipažino su karinės tiekimo bazės viršininko dukra. Tarp jaunuolių užsimezgė draugystė, jiedu daug bendraudavo, laisvai galėjo vaikščioti po visą Engelso miestą.

Netrukus kolektyvas pastatė A. Arbuzovo pjesę, kurioje B. Kerys atliko tankų gamybos inžinieriaus vaidmenį. Jo herojus spektaklyje deklamavo labai patriotinį eilėraštį, visi žiūrovai buvo be galo sujaudinti. Spektaklį žiūrėjo daug karininkų, tarp jų ir tie, kurie Bronislovą tardė. „Gal tas spektaklis, o gal mano draugystė su aukštas pareigas užimančio kariškio dukra nulėmė sėkmingą bylos baigtį. Ji buvo nutraukta, o aš už gerą darbą netgi anksčiau laiko buvau paleistas iš kariuomenės“ – pasakoja Bronislovas.

 

Pasirinko bibliotekininko darbą

Grįžęs į Lietuvą, B. Kerys tęsė darbą Valstybiniame jaunimo teatre. Neturėdamas kur gyventi, įsikūrė, anot jo paties, teatro „užkaboryje“. Dirbo elektriku apšvietėju. Po kelių mėnesių jį įkalbėjo imtis teatro vyr. administratoriaus pareigų. Jis buvo atsakingas už visą spektaklį. Nežinia, kaip viskas būtų klostęsi toliau, tačiau įvyko lemtingas posūkis jo gyvenime. 1973 metais po persišaldymo ir paprasčiausio gripo prasidėjo komplikacijos, o tada jo antraisiais namais tapo ligoninės. Šiek tiek sustiprėjęs vyriškis grįžo į Viekšnius ir čia gydėsi dar apie šešerius metus.

Reikėjo imtis kokios nors veiklos, tad Bronislovas nuvažiavo į rajono centrą, kur jam pasiūlė dirbti kaimo kultūros namų direktoriumi. Tas darbas nesuviliojo, ir jis geriau nusprendė lankyti bibliotekininkų kursus Viekšnių viešojoje bibliotekoje. Juos baigęs dalyvaudavo bibliotekų fondų perdavimuose, o kai Palnosų kaimo bibliotekoje atsirado laisva vieta, čia įsidarbino. Po 29 darbo metų iš šios bibliotekos išėjo į pensiją.

 

Gyvenimą pasuko nauja kryptimi

Nuo vaikystės Bronislovas turėjo draugą Antaną Sidabrą, kuris buvo aistringas kolekcininkas. Kol buvo paaugliai, rinko pašto ženklus, degtukų dėžučių etiketes, paskui – knygas. Jiedu gaudė ir drugelius, žinojo beveik visus jų pavadinimus. Antanas turėjo silpnybę dar ir seniems daiktams, rakandams, monetoms, kurių paieškose jam mielai talkindavo Bronislovas. Didelės įtakos vaikinukams turėjo viekšniškis bukinistas Stasys Liškevičius. Jis išmokė juos įrišinėti knygas. Draugystė su Antanu nenutrūko ir jiems subrendus. Jau po armijos, kai Bronislovas dar sirgo ir neturėjo jokio darbo, jiedu dviračiais, pasiėmę fotoaparatus ir šio to užkąsti, važinėdavo po Tučius, Svirkančius, Kairiškius. Kaimuose aptikdavo nemažai tuščių, apleistų sodybų, kuriose rasdavo senų daiktų, nebetinkamų naudoti audimo staklių, jų dalių. „Perkilnodavome ne vieną krūvą, tačiau dėmesį patraukdavo tik viena kita smulkmena. Pavyzdžiui, medinis varpelis, skirtas pakabinti karvei po kaklu. Pasitaikydavo šventųjų paveikslų, senų knygų, bet tai buvo retenybė. Nors ir ne daug ką rasdavome, bet užtat daug apkeliavome, stebėjome gamtą, fotografavome“ – išvykas po kaimus prisimena Bronislovas.

Nuo mažens įpratęs rinkti viską, kas sena, B. Kerys taip tapo bibliografu, kraštotyrininku arba, kaip pats sako, registratoriumi.

 

Didelis darbas – nuo mažos knygelės

Kartą atsitiktinai į rankas papuolė 1925 metais Kaune išleista knygelė „Lietuvos apgyventos vietos“. Ji tapo kur kas rimtesnio darbo pradžia. Šiame leidinyje surašytos visos Lietuvos gyvenamosios vietos, yra visi Viekšnių krašto kaimai ir senieji dvarai. Šios žinios buvo naujo darbo pagrindas, padėjęs rinkti medžiagą apie konkrečius kaimus ir dvarus.

Šaltą 1988-ųjų žiemą Viekšnių fotografo Jono Kinčino namo paveldėtojas B. Kerio draugui Antanui prasitarė, kad laukia atvažiuojant traktoriaus su priekaba, kuria nuo namo aukšto įvairias šiukšles, spalius su stikliniais nuotraukų negatyvais, kitais senais daiktais išveš į sąvartyną. Antanas paprašė leisti tuos negatyvus apžiūrėti.     „Keletą valandų, kol buvo šviesu, paskubomis peržiūrėjome negatyvus. Iš daugybės portretų pavyko atrinkti portfelį ir kiek geresnių, ir gerokai apgedusių, net ir suskilusių, su nulūžusiais kampais stiklinių negatyvų, kuriuose nors kiek buvo matomos gatvės, namai, kiti objektai, žmonių veikla. Kai sutemo, išėjome palikę daugybę nespėtų atidžiai peržiūrėti negatyvų. Dalis jų buvo dėžutėse, o dalis – palaidi įvairaus dydžio stiklai, sukrauti su spaliais prie sienos. Koks buvo jų tolesnis likimas, neaišku,“ – apgailestauja B. Kerys.

Kompiuterių tada dar nebuvo, tad abu draugai, sukonstravę šiokius tokius įrenginius, iš tų stiklinių negatyvų darė nuotraukas, kurios po truputį plito Viekšnių krašte. Tas nuotraukas ir jau anksčiau surinktas originalias fotografijas Bronislovas perfotografuodavo ir jau iš filmuko-negatyvo nesunkia padarydavo nuotraukas visiems norintiems. Vėliau, kai išsiplėtė kompiuterių tinklas, visos nuotraukos tapo skaitmeninėmis. Taip, deja, tik maža dalis viekšniškio Jono Kinčino negatyvų buvo išsaugota, gaila, didžioji dalis jų dingo. Visos B. Kerio pastangomis išsaugotos nuotraukos sudėtos į DVD, į kompiuterinį knygos variantą.

Ruošiasi palikti Viekšnius

Mudviejų pokalbis vėl sugrįžta į šiandieną, apie kurią kalbant pašnekovo balse nuskamba minorinė gaida. „Manau, kad artimiausiu laiku vis dėlto teks kraustytis į Vilnių pas giminaičius. Vienam čia gyventi darosi rizikinga. Jau padariau sąrašą daiktų, kuriuos pasiimsiu su savimi. Taigi, galiu sakyti, kad jau dabar esu miręs. Pasakiau Viekšnių vaistinės muziejaus vedėjai, kad ateityje įkurtų mano vardo fondą. Atidaviau jai visus mano rašytus straipsnius ir publikacijas apie mane. Pas mane liko tik mokyklos dienoraščiai, pažymėjimai. Visas knygas jau seniai atidaviau giminaičiams, sau pasilikau tik pačias reikalingiausias…“ – atsisveikindamas kalba pašnekovas.

Trys egzemplioriai B. Kerio parengto DVD saugomi Martyno Mažvydo bibliotekoje. Šį jo darbą taip pat turi Vilniaus ir Klaipėdos universitetų bibliotekos, Lietuvos Mokslų akademija, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Šiaulių „Aušros“ muziejus, jau nekalbant apie Šiaulių, Panevėžio, Akmenės ir Mažeikių viešąsias bibliotekas.

Lietuvos kraštotyros draugijos suvažiavimas Bronislovui Keriui suteikė Garbės kraštotyrininko vardą. Daug gražiausių atsiliepimų ir įvertinimų jis pelnė iš įvairių atsakingų darbuotojų. Lietuvos Kultūros ministerijoje regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė taip yra atsiliepusi apie viekšniškio darbą: „Viekšnių krašto bibliografija – puikiai atliktas darbas, už kurį bus dėkingi ne tik šiandien gyvenantys, bet ir ateities žmonės. Didžiuojuosi Jūsų atkaklumu ir sugebėjimu kantriai sudėlioti tokią gausybę žinių.“

Panašiai B. Kerio pastangas įvertino ir Klaipėdos universiteto bibliotekos direktorė Janina Pupelienė: „Jūsų milžiniškas nuveiktas darbas ir nesavanaudiškas dalinimasis šiuo darbu, jo rezultatais mus sužavėjo.“

Bernarda PLASTININA

P.S. „Versmės“ leidyklai A. Juodpusio paruoštas B. Plastininos rašinys

Nuotrauka Apolinaro Juodpusio

Rašinys kovo 10 d. „Vienybėje“