Aviacijos tarnyba. pradžia
Papilėniškio, karo lakūno generolo majoro Edvardo Mažeikio knygos „Debesų takais“ ištraukos patrauklios, kaip pažintis su didelį karjeros šuolį padariusio asmens gyvenimu ir darbu. Darbas itin atsakingas ir svarbus – ginti ir saugoti tėvynę. Tačiau ryšiai su kolegomis, tarnybos draugais ne visada klostosi taip, kaip norėtųsi. Knygos autorius dėmesio skiria daug kam – ir tarnybos vietoms, ir kolegoms, ir kariniams mokslams. Siūlome skaityti, tapatinti tai ką žinote jūs su aukšto rango karininko prisiminimais.
„Vienybės“ komentaras
Edvardas MAŽEIKIS
Mezgant ryšius už Aviacijos tarnybos ribų irgi buvo keistų momentų. Tarnybos viršininkas labai įtariai stebėdavo, kas su kuo bendrauja. Išorėje, matyt, irgi buvo ieškoma priešų. Pavyzdžiui, kažkodėl buvo griežtai uždrausta net priartėti prie pulkininko Vito Ravinsko iš KAM, kuris irgi buvo baigęs Černigovo aukštąją karo lakūnų mokyklą ir nutuokė apie karo aviaciją. Jau antrą ar trečią tarnybos dieną Z. Vegelevičius atviru tekstu grasino: „Pamatysiu ar sužinosiu, kad bendrauji su juo – turėsi daug problemų.“ Aš nebuvau pratęs prie tokių mafijinio stiliaus bendravimo apribojimų, bet stengiausi žaisti pagal nustatytas taisykles. Beje, to pulkininko V. Ravinsko taip niekada ir nesutikau. Klasikai byloja, kad konkurentų baimė yra silpnybės požymis.
1992 metų birželį prie mūsų prisijungė Stasys Murza, kuris trumpam tapo Aviacijos tarnybos kovinio rengimo skyriaus viršininku, o vėliau, kai atsirado tokios pareigos – vado pavaduotoju. Jo atėjimą į mūsų nedidelį karo aviatorių kolektyvą vertinu kaip labai reikšmingą. Stasys buvo vyresnio amžiaus, turėjo mokomojo aviacijos pulko vado patirties, todėl Aviacijos tarnybos viršininkas į jo nuomonę atsižvelgdavo daug dažniau negu į kitų karininkų bandymus kažką patarti. S. Murzos teigiama įtaka leido mūsų jaunai Aviacijos tarnybai statyti tvirtesnius pamatus ateičiai, pagaliau turint gilesnį ir platesnį situacijos matymą…
Visas rašinys penktadienio numeryje