Baltijos kelias po dvidešimt aštuonerių metų

650 kilometrų ruožas – nuo Vilniaus per Rygą iki Talino –tapo gyvąja žmonių rankomis sukabinta grandine 1989 metų rugpjūčio 23-iąją. Taip buvo išreikšta viltis gyventi laisvoje Lietuvoje. Neįmanoma žodžiais nusakyti to, ką jautėme tada niekada nebepasikartosiančiame Baltijos kelyje. Šią rugpjūčio 23 – ąją vėl stovėjome savojoje kelio 52 – ojoje atkarpoje – Saločių seniūnijoje, Pasvalio rajone. Daug kas kitaip, tačiau pasididžiavimas, kad buvai didingo įvykio dalyvis, liko, ir sustiprėjo.

Neabejoju, kad tuos pačius jausmus – pasididžiavimą, džiugesį, kad viltys išsipildė, bendrumo jausmą patyrėme važiuodami į Pasvalį, į paminklo atidengimą. Karpėnų karjere iškastas akmuo, kuriam vicemero A. Nicius žodžiais, per 13 tūkstančių metų, originalus savo išvaizdą, nes jo viduryje pilkos spalvos apskritimas, buvo nugabentas skulptoriui. Skulptorius V. Remeika pilkajame apskritime pavaizdavo tris Baltijos valstybes, iškalė įvykio datą ir užrašą Akmenės

rajonas. Daug iniciatyvos ir atkaklumo, kad istorinį įvykį – vietą, kurioje Akmenės krašto žmonės stovėjo Baltijos kelyje, įamžintų, parodė V. Karpalovas ir K. Inta. Ir tai įvyko. Į paminklinio akmens atidengimą atėję pasvaliečiai atvirai pasidžiaugė, kad važiuojant pro Saločius, bus kur

stabtelėti ir pasidomėti, ką gi įamžino akmuo.

Roma JONIKIENĖ paminklinio akmens atidengimo iškilmes aprašo rugpjūčio 26 d. „Vienybėje“