Barakų mergaitė. Atsiminimai (5)
Rankraščio „Mano pamaina“ ištrauka (kalba redaguota)
1965 m. rugpjūčio 28 d.
„Po jo (Petro Dunausko) mašinistu į mūsų pamainą atėjo dirbti Ignas Muningis. Jis buvo aukšto ūgio, nuo sėdėjimo (dirbo traktoristu, šoferiu, dar kažkur, ir čia daugiausiai sėdėdavo prie pulto) truputį gunktelėjęs, negražus, bet gana simpatiškas, ypač kada skubėdavo, jo plaukai išsidraikydavo, užkrisdavo ant veido, ir tai jį jaunino. Apie jį galėčiau daug rašyti, nes jį geriausiai pažinau, ir kartu visai nepažinau. Su manim jis elgėsi kaip su suaugusia, mes dažnai pasikeisdavome nuomonėmis apie kitus mašinistus, padėjėjus, susiginčydavome, aš vienu metu net tapau išdavike, bet tik norėdama, kad jis pradėtų geriau elgtis su savo padėjėjais. Paskui jis, atrodo, šiek tiek pasikeitė, tapo taktiškesnis ir nebe toks rėksnys, nors šiaip, kaip visiems atrodė, buvo labai patenkintas savimi ir egoistas. (…) Mašinistas jis buvo neblogas, kaip žmogus pamainoje darbo metu – irgi, manau, ateityje jis labiau susigyvens su padėjėjais, ypač Donskiu, o šiaip koks jis žmogus – dabar nežinau. (…) Vaclovas Donskis (Vaska) buvo vienintelis žmogus pamainoje, su kuriuo aš geriausiai sugyvenau, netgi, galima sakyti, susidraugavau. Jis buvo mažo ūgio, tamsiaodis, ir savo išore gal kiek vaikiškas. Vaska jau iš pat pradžių pareiškė, kad mano netikęs charakteris (taip ir yra, aš pati žinau), paskui kelis kartus vos negavau iš jo per ausį (čia irgi pati kalta), bet vėliau nieko. Jis buvo geras, nepiktas, ramus, nors kartais būdavo irzlus.
Vaska visuomet mane užkalbindavo, kai aš būdavau be nuotaikos, aš jį – irgi. Nežinau, kokios jis buvo nuomonės apie mane; jeigu mašinisto nuotaiką nujausdavau, tai jo – ne. (…) Vaską būtų gana malonu sutikti, jis yra gana sąmoningas, moka klausytis ir pasakoti. Jis, matomai, priprato prie mašinisto, tas prie jo irgi, pradėjo geriau dirbti, o paskutiniu metu jau retai ateidavo į pamainą išgėręs, ir mašinistas buvo juo patenkintas. (…) Man nelabai patiko meistras Lizdenis (Povilas). Jis, palyginus su kitais meistrais, geras, bet labai mėgsta kalbėti, žadėti. Kaip cecho komjaunimo sekretorius jis nei pats ką veikė, nei leido veikti kitiems. Jis labai vertino Ažną (?), kuris gal ir gerai dirbo, bet užvis geriau mokėjo kalbėti ir rašyti sienlaikraščiui: „padarysim, pastatysim, reikia, kad visi būtų sąžiningi, tvarkingi…“, ir t. t. “. (…) Dabar užversiu šį puslapį ir tik kada nors, po daugelio metų, peržvelgsiu. Gal man daug kas pasirodys kitaip, aš pagalvosiu, kokia buvau kvaila, bet vis tiek niekas nebegali pasikeisti. Aš noriu atsiminti pirmus savo gyvenimo mokyklos žmones. Aš žinau, po kiek laiko mes tapsim svetimi. Gal tik su mašinistu ir Vaska bus dar bendros kalbos, bet juk su visais kitais aš irgi nebuvau labai artima. Aš nieko nežinau apie juos, mažiausiai jie mane jaudino, tai juk taip ir turi būti, tai kodėl aš noriu, kad būtų kitaip. Bendrai aš labai norėčiau, kad mano pamaina būtų vieninga ir draugiška. Blogai, kad daugeliui cechas ir darbas yra paskutinėje vietoje, kaip būtinas daiktas. O jei visi stengtųsi šiek tiek daugiau padaryti dėl pamainos, kokia ji taptų puiki, tada ir žmonės būtų aktyvesni ir geriau dirbtų. Nemėgstu tokių meistrų kaip dabartinis mūsų Almanas. Mano nuomone, jie tik ardo žmonių vienybę. Almanui į viską nusispjaut, kad tik planas būtų. Bet aš vėl nukrypau. Tai štai. Norėčiau pradėti kitaip gyventi, atsistoti tvirtai ant savo kojų. Gamykla man daug davė, aš pamačiau gyvenimą iš arčiau, išsigandau, mečiau knygas, galvodama, kad jos kaltos. Bet gyvenimas lieka gyvenimu…Rytoj išvažiuoju…“
Baigsiu tuo, kuo ir pradėjau šį pasakojimą: „Aš nežinau, ar kada nors čia sugrįšiu, / aš nežinau, ar esu kam nors reikalinga, / bet niekas neištrins iš mano akių / prikritusių cemento dulkių / ir niekas nepastatys gražesnio namo už tą, / pro kurio langus / mačiau visą pasaulį“…
Vida GIRININKIENĖ
Visas ir paskutinis rašinys rugpjūčio 30 d. numeryje
Nuotraukose:
- Šaltkalvis, mechanikas, fotografas Arvydas Skudris. AB „Akmenės cementas“ archyvas
2. Suvirintojas Vincentas Juknius. Apie 1950 m. Arvydo Skudrio nuotr. V. Girininkienės asm. archyvas
