Būti taikoje su savimi ir Dievu

Neringa DELNICKIENĖ bemaž kiekvienam skaitytojui pažįstama moteris, be kurios vargonavimo, puikaus balso, be  giesmių neapsieina nė vienas renginys Naujosios Akmenės Šv. Dvasios Atsiuntimo bažnyčioje.

Mokytoja

Nuo praėjusio rugsėjo Neringa dar ir tikybos mokytoja. Panoro ir tapo. Artėjant mokslo metų pabaigai ji sako, jog nesigailinti tokio pasirinkimo ir iššūkio, nors mokyti reikia ir pirmokus, ir mokyklą baigiančius dešimtokus.

Susitikus pokalbiui per ilgąją pertrauką – naiviai maniau, jog tiek laiko pakaksią, vėliau šnektą pratęsėme dar per vieną pertrauką, o pabaigėme po pamokų, nors atrodė, jog Neringai iškalbingumo ir nuoseklaus mąstymo klodai – neišsenkantys. Todėl nė kiek nenustebau išgirdęs, jog bendravimas su vaikais mokykloje jos nevargina, o tampa iššūkiu – rimti pasirengimai pamokoms, užrašai ant popierėlių tampa beverčiai, nes vaikams įdomu, kuomet viskas vyksta kaitoje.  Ypač miela būti su mažesniais mokinukais.

Vaikams smalsu, kaip ir kas vyksta bažnyčioje, kokia šv. Mišių eiga. To mokyti galima įvairiai. Neringa linkusi žaisti – pamokoje vienas vaikas tampa kunigu, kiti – tikinčiaisiais, atsakančiais į jo žodžius, sveikinimus. Paskui mokiniai kečiasi vaidmenimis. Vaikams tai – tarsi žaidimas, tačiau vėliau, atsidūrę bažnyčioje, jie tuos žaidimo elementus atsimena ir klausimų, kada, ką sakyti, kada sėsti, stoti, klauptis jiems nebekyla.

Vyresnieji mokiniai labiau linkę į filosofinius klausimus, jiems maga išsiaiškinti bažnyčios „paslaptis“, tad pradėjus kalbėti apie šventintą vandenį kalba pasisuka į egzorcizmą. Tenka aiškinti, pasakoti, kad ne viskas, kas matoma filmuose, yra tiesa ir vyksta taip, kaip ten rodoma. Vyresnieji yra ramesni, dalis jų linkusių į tikėjimą numoti ranka…

Visas rašinys balandžio 4 d. numeryje

Ramūnas ŽIMANTAS