Čiulbingalos negali nečiulbėti

Viliuosi – sudominau klaidingai parašytu žodžiu pavadinime. Čia ne klaida, čia išradingumas vyro, kuris jau gerą mėnesį priverstinai klausosi paukščių koncerto. Ir nieko blogo, atvirkščiai – atvira gamtos pamoka. Tas vyras gyvena Naujojoje Akmenėje, Respublikos gatvėje, name prie beržyno. Jis čiulbingalomis vadina lakštingalas, mane taip užkabino pervadinimas, kad žodį pasisavinau. Sako: pradeda čiulbėti viena, paskui prisijungia mažiausiai ansamblis, dar po valandėlės choras pritariančių balsų. Ir taip nuo vakaro iki vėlyvos nakties. Užminga paukščiams dainuojant. Laimingas jis žmogus, juk paukščiai tai ne pikta sutuoktinė ar netiesą  čiulbantys politikai. O mano kolegė mokytoja neturi kaimynystėje čiulbingalų, turi varnų. Ji baiminasi blogai atsiliepti apie tamsiaplunksnes, nes nėra paukščių nekentėja. Nedrąsiai sako: galėtų varnos taip garsiai nuo ankstyvo ryto nekranksėti. Labai anksti prabunda ir triukšmingai skrenda pusryčiauti, paskui kranksėdamos sugrįžta į apgyventas vietas. Toks jau tas žmogus – vis kas nors jam trukdo gyventi. Tačiau kai lieka visiškoje tyloje ir vienatvėje, skundžiasi pasijutęs beprotnamyje. Tuomet prisimenamos ir čiulbingalos, kaip gražiai jos čiulbėjo, ir varnos.

Apie vienatvę kitaip – kokia ji, kai iškeliauji į anapusinį pasaulį, tik kūnas lieka žemėje. Lietuviai kiek apsimetėliai religijoje, yra tikintys per didžiąsias  bažnytines šventes, per laidotuves, metines, krikštynas, vestuves. Žodžiu tuomet, kai reikia apmokamos paslaugos, bet sąžiningai prisipažinkime, juk Visagaliui vis tiek nepameluosi, kiek sekmadienių eini bažnyčion. Retokai, oi retokai.  Daugeliui artimųjų kapai labai svarbūs. Didžiuosiuose miestuose jau pagreitį įgauna įstatymas, kai seni ir neprižiūrimi kapai perduodami naujiems šeimininkams. Mano tetą  – jausmingą ir labai gerą moterį – ši žinia išgąsdino  nuo „Dievuliau mano, kas per valdžia“ iki širdies lašelių buteliuko. Ji tikra kapinių puoselėtoja – sutvarko visų giminaičių ir dar kelis apleistus kapelius. Išgirdusi „iš televizoriaus“ apie naująją tvarką, prisiminė prieš 50 metų Kauno miesto kapinėse palaidotą pusbrolį, kuris tikrai neturėjo artimųjų. „Tai jo kapelio jau nebebus? Tai su kuo jo kaulelius sumaišys? Ką dabar daryti?“

Daugiau Romos Jonikienės pamąstymų  šeštadienio, birželio 15 d. VIENYBĖJE.