Dabar savo vietoje

Manau, dažna šeimininkė, laukdama didžiųjų metų švenčių, atsiverčia savo laiko patikrintų ir išmėgintų patiekalų receptų knygą. Ne paskutinė vieta joje – saldūs kepiniai. Tačiau yra žmonių, kuriems skanėstų kepimas – kasdienė, miela širdžiai veikla, ir ji skirta ne tik sau ar  artimiesiems maloninti.

Ilona STONIENĖ UAB „Akmenės vandenys“ sandėlininke – dispečere dirbo 23 metus. Tačiau kaip ir kiekvienas mūsų turėjo pomėgį. Jai tai buvo tortų kepimas, dekoravimas. Moteris šmaikštauja, jog kasdien laukdavo darbo pabaigos tam, kad grįžusi namo galėtų imtis mėgstamos veiklos – tortų, pyragų kepimo. Šeima žinojo josios „ligą“, todėl iki jos grįžimo iš darbo stengdavosi atlaisvinti virtuvę mamai.

Pradžioje tortai buvo šeimynai.  Paskui, įgaunant daugiau drąsos ir pasitikėjimo, tortus pradėjo kurti draugams, jų šeimų šventėms. Tai niekada nebuvo panašu į verslą, kurio tikslas – tik uždirbti pinigus. Draugų šeimų šventės tapdavo degustacijos vakarėliais – suaugę ragaudavo Ilonos kepinius, sakydavo, ko juose per mažai, o kas gardu. Artimas ryšys leido tobulėti. Tai tęsiasi iki  dabar. Yra žmonių, kurie kartą paragavę, saldumynų užsiprašo ir gyvendami  Klaipėdoje.

Jau šešti metai, kai Ilona kiekvieną rytą pradeda ne kelione į valdišką darbą, o rūpinasi savo kepyklos tiekimo reikalais parduotuvėse. Dabar ji sako esanti ten, kur turėjo būti. Idėja savam verslui atsirado staiga. Tačiau tai buvo tarsi kerai. Greitai. Tuoj pat. Surastos patalpos. „Įlipta“ į skolas, nes savų pinigų startui neužteko, į laidavimus už paskolas įtraukiant savarankišką gyvenimą pradėjusias atžalas. Mamos, žmonos norui pritarta, palaikytas noras būti ten ir tuo, kuo ilgą laiką svajota ir kuo tikėta.

Kelerius metus dirbusi viena, pamiršusi kas yra laisvadieniai ir atostogos, prieš trejus metus ji susirado bendramintę Astą…

Visas rašinys gruodžio 30 d.

Ramūnas ŽIMANTAS

Viltingų ateinančių