Dienoraštis tapo istorine brangenybe

Lietuvoje žinomi tik du inteligentai, dienoraščius rašę kone visą gyvenimą. Vienas iš jų – garsusis teisininkas Mykolas Romeris, rašęs dienoraštį nuo 1911 iki 1945 metų. Antras būtų kunigas, ilgametis Troškūnų bei Šimonių klebonas Aukštaitijoje Antanas Pauliukas, dienoraštį uoliai septyniose kontorinėse knygose rašęs nuo 1918 iki 1941 metų. Pernai pradėti publikuoti dvasininko A. Pauliuko užrašai. Pirmasis tomas – daugiau kaip 700 puslapių knyga, sako, jog jų bus trys.

Kunigo dienoraštį paskaityti mums aktualu ir dėl to, kad A. Pauliukas kad ir nedaug, bet susijęs su mūsų kraštu. Jis buvo gimęs 1868 metais, baigęs į Kauną caro valdžios ištremtą Žemaičių kunigų seminariją, buvo paskirtas vikaru į Gargždus, iš ten porai metų perkeltas į Papilę, o jau iš čia tarnybą Dievui ir žmonėms tęsti išsiųstas į Aukštaitiją. Po 11 tarnybos vikaru metų, 1902-aisiais, buvo paskirtas filialo kunigu į Šimonių parapiją, kurioje darbavosi 16 metų. Čia gyvendamas jis ir pradėjo rašyti išlikusius dienoraščius.

Leopoldas ROZGA plačiau rašo trečiadienio numeryje