Dominykas: lenktynėse su savimi

Nuostaba. Gal tai pats tiksliausias, nors ir banalus žodis, apibūdinantis būseną, sužinojus kuo pastaruosius metus užsiėmė vienas pažįstamas, prieš trejetą metų iš Naujosios Akmenės išvykęs vaikinas. Anuomet išvykęs mokytis autoremontininko amato Dominykas STONYS šiandien pats yra mokytojas-dėstytojas.

Dominykas dabar…

Esu tas pats Dominykas iš Naujosios Akmenės. Tik pastaruosius metus iš šėliojančio mėginu tapti rimtesniu. Įpareigoja užsiėmimas- esu Vilniaus automechanikų ir verslo mokyklos profesijos mokytojas, mokantis įvairaus amžiaus studentus važiuoklės, stabdžių, vairavimo įrenginių remonto ir priežiūros.

Ir kaip to siekei?

Niekada nemaniau būsiąs mokytoju. Niekada. Net ir dabar, praėjus pirmiems mokslo metams, sunkiai tuo galiu patikėti. Visada žinojau, kad būsiu automechaniku. Mašinos traukė nuo mažumės. Mokytojo Vido Daugmaudžio pamokos Ramučių gimnazijoje buvo vienintelės, kurių nepraleisdavau. Gėda prisipažinti, bet į mokyklą eidavau daugiau dėl pertraukų, o ne dėl pamokų. Ketinau geidžiamo amato pulti  mokytis baigęs 10 klasių. Tėvai įkalbėjo baigti gimnaziją. Dabar nesigailiu jų paklausęs. Nors mokslai ir netapo prioritetu. Didžiąją laiko dalį leisdavau Ramūno Janučio servise. Čia gautos pirmosios praktinės pamokos.

Turėdamas rankose gimnazijos baigimo atestatą, iškurnėjau į sostinę. Pora metų studijų. Bendramokslius lenkiau- jie dar nagrinėja temą, o aš jau atsiskaitinėju. Žinias ir praktiką ryte rijau. Dėstytojų prašydavau daugiau informacijos, praktinių užduočių.

Visas Ramūno Žimanto pokalbis trečiadienio, liepos 21 d. VIENYBĖJE.