Gyvensiu rytoj

Kadangi mūsų šalelė brandi ne jaunais, o pagyvenusiais ir prie penkiasdešimtmečio artėjančiais žmonėmis, galima sakyti įpročiai, kaip gyventi, formavosi ne šiandieniniame pertekliuje. Formavosi tais laikais, kai kasdien reikėjo galvoti apie rytojų: ką valgysim, kuo rengsimės, tiksliau, ką galėsime „nučiupti“ parduotuvėje. Tad nieko pašiepiamo ar stebinančio – nusipirktą žirnelių skardinę, saldainių dėžutę ar  drabužį taupėme. Juk gyvensime rytoj, tad be progos vilktis naujos suknelės lyg ir nedera. Ir tas „gyvensiu rytoj“ man visai patinka, nors šiandien, atvirkščiai, nei seniau, reikia atsikratyti nereikalingų daiktų, rūbų, nebekaupti to, už  ką vėliau palikuonys ant mūsų pyks. Įsivaizduokime, kiek pastangų turėtų įdėti vaikai, kraustydami nereikalingais daiktais užverstus namus. O jei tie namai dar ir su palėpe, rūsiu… Pasistengsiu neužkrauti nereikalingo rūpesčio.

Apie tą „gyvensiu rytoj“ ir kokia prasme jis man patinka.  Tikėjimas, kad ateitis bus kitokia,  prieš 30 metų priartino Kovo 11 – ąją, Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Gerai, kad negyvenome praeitimi, nors ir nežinojome, ką atrasime. Mes galvojome, kaip gyvensime rytoj, o mūsų vaikai tai gavo. Gavo gyvenimą į ateitį be daugybės šiandien jau nebesuprantamų rūpesčių.   Nors įpročius vyresniajai kartai ir suformavo varginga buvusi santvarka, tačiau dingęs poreikis kaupti gyvenimui rytoj mus sučiupo. Nors ir rimtas dalykas tas korona virusas, leisiu sau pajuokauti: ir kaip gi nutiko, kad neprikaupėte dezinfekcinio skysčio, kaukių ir respiratorių?  Nors kasdien primenama – plaukime muilu rankas, išsivalykime namus, išvėdinkime, neikime ten, kur susiburs daug žmonių, kaži kaip netikime tais paprastais dalykais.

Daugiau Romos Jonikienės rašinyje šeštadienio, kovo 7-osios, VIENYBĖJE.