Į gimtinę su vaikais
Dar neradau tinkamo žodžių derinio, nors jausmą savyje nešiojuosi seniai – kaip galėčiau kuo trumpiau įvardinti norą pristatyti žmones, pabėgusius nuo karo Ukrainoje, ir laikinai apsigyvenusius kartu su mumis. Pirmiausia turime išjausti, kokį siaubą jie patyrė, o artimieji vis dar patiria kariaujančioje šalyje. Antras etapas – priėmimas į savų ratą, nes kuo jaukiau jie jausis, tuo greičiau pritaps, nes patys to labai nori. Kuo dažniau paklauskime savęs: pabėgau nuo karo, esu su svetimais, kaip norėčiau, kad su manimi elgtųsi? Kad atstumtų, ar kad priglaustų?
Kruopių miestelyje gyvenanti muzikos pedagogės Živilės Garbaliauskienės šeima jau pusantro mėnesio glaudžia Viktoriją ANISIMOVĄ (Rubel) ir du vaikus. Jos nėra svetimos. Živilė ir Viktorija – antros kartos pusseserės, daugelį metų bendravo. Bendrystė būdavo lyg jūros bangos – tai dažniau susisiekdavo, tai rečiau. „Išgirdusi apie karą labai susijaudinau. Pradėjau raginti Viką palikti šalį ir su vaikais atvažiuoti pas mus. Reikėjo laiko apsispręsti, nelengva buvo namus palikti. Labai džiaugiuosi, kad atvažiavo. Jau nurimo vaikai, gyvename visi kartu – vietos yra, darbus kartu dirbame,“- pasakojo Živilė.
Norėjosi pasikalbėti su Viktorija, mat jai Akmenės kraštas – gimtinė. Ir Živilė labai nustebino pasakiusi, kad Vika (taip ją vadina artimieji) puikiai supranta ir kalba lietuviškai. Kalba aiški, žodynas įvairus. Paklausta, kaip per dvidešimt su viršum Ukrainoje gyventų metų Vika nepamiršo lietuviškai, moteris sako, kad kalba atgimė savaime… Viktorija gimė Naujojoje Akmenėje, čia baigė pradinę mokyklą, tuomet mama Zinaida, dirbusi finansininke cemento gamykloje, nutarė išvažiuoti gyventi į tėvynę. Ir visa šeima išvažiavo. Viktorija baigė universitetą, yra ekonomistė finansininkė, apsigyveno vyro kariškio gimtinėje netoli Žitomiro.
Į Akmenės kraštą atvykusi moteris sako – viską čia prisimenanti, kaip namuose pasijuto. Netgi buvusių vaikystės draugių telefonų numerius susirado, susiskambino. Lyg sugrįžtum į buvusį gyvenimą, bet taip tikrai nėra, nes visos mintys apie namus Ukrainoje, apie mamą, sesę Irutę, apie visus, dėl kurių gyvybių kasdien krūpčioja. Diena prasideda nuo „patikrinimo“ – ar visi gyvi. Viktorija jau susirado darbą, vaikai taip pat turi veiklų – mokykla, darželis. Dėl vaikų ramybės ji ir ryžosi bėgti. Karo pradžia pasiekė ir Žitomirą, apie tragediją jai pranešė paskambinęs vyras, ir „instruktavo“ kaip elgtis, kur slėptis, skraidė rusų lėktuvai ir kažkur mėtė bombas. Iš parduotuvių, vaistinių dingo prekės, viskas užsidarė, vaikų nebeleido į mokyklą, bėgo slėptis į bulvėms skirtą rūsį. Ir tai darė vis dažniau. „Sužinai, kad į parduotuvę atvežė duonos, vaikus palieki vienus ir eini. Vidurį kelio išgirsti oro pavojų – lėktuvai. Nei į parduotuvę bėgti, nei į namus skubėti. Lauki kur nors pritūpęs. Ir taip kasdien visą parą… Bemiegės naktys, baimingos dienos. Mieste išdavikai pradėjo žymėti namus, kuriuos rusai turėjo sprogdinti. Tuomet mūsų žmonės susibūrė ir uždažydavo tuos ženklus. Po gatves važinėdavo ginkluoti banditai. Mūsų žmonės juos gaudydavo ir šaudydavo. Daug tokių dalykų buvo,“ – pasakojo Vika. Pačiam nepatyrus sunku suprasti išgyvenimus, kai baimė visada su tavimi – bijai dėl vaikų, dėl kariaujančio vyro, artimųjų, kurie už šimtų kilometrų nuo tavęs.
Viktorijos mama, sesės šeima atsisakė išvažiuoti. Visi turi namus, sutvarkytą buitį, jie bijojo palikti įprastą gyvenimą. Dieve duok, kad ir nereikėtų. Papasakojo jauna moteris ir kaip viena su dviem mažais vaikais bėgo į Lietuvą, kaip laukė traukinio į kurį nepakliuvo… kaip glaudėsi traukinių stotyje kelias paras, kur žmogus sėdi prie žmogaus. Jei atsistosi – neteksi net tos ankštos vietos. Tuomet prasidėjo didžioji evakuacija iš visų miestų, o stotys tapo persiskirstymo taškais. „Kelias paras gyvendama stotyje supratau, kas yra pabėgėlis. Įvairaus amžiaus moterys, vaikai – nuo kūdikio, neįgalūs žmonės,“ – sako moteris. Papasakojo, kokia tvyro baimė ir nežinia tarp bėgančiųjų. Viktorija bent jau žinojo, kad jos laukia Kruopiuose, kad pasiekusi Kauną ji bus apkabinta giminių ir parvežta. Kitiems buvo blogiau…jie bėgo į nežinią. „Nurimau, kai įvažiavau į Kauną,“- sako Viktorija. Kruopiuose apsiprato, nei pati, nei vaikai į dangų nebežiūri – ar neatskris lėktuvai. Bet jau galvoja apie namus, klausosi žinių ir laukia didžiausios žinios – karas baigėsi.
Viktorijos ir jos dukrelės Žanos nuotrauka
Roma JONIKIENĖ