Ir neturėsime kito laiko, tik šį…

Žmonės į mūsų gyvenimą susirenka įvairiausiais keliais. Artimuosius likimas „išrašo“, kolegas gauname iš savų pasirinkimų ir šiek tiek iš susiklosčiusių aplinkybių, bičiuliai susirenka skirtingu laiku ir iš įvairiausio mūsų buvimo. Kaip gražiai apie draugus parašė V. V. Landsbergis: „…yra begalė draugystės formų – vaikščioti apsikabinus, kalbėti, vaikščioti atskirai, tylėti. Vaikščioti atsimenant. Vaikščioti užmiršus. Kartais draugas išduoda, užmiršta, numiršta, kartais tu išduodi, užmiršti, numiršti. Paskui prisikeliam ir vėl viskas po senovei. Laikas yra labai laikinas reiškinys, draugas – mažiau.”

Pedagogė Violeta Končienė ilgus dešimtmečius atidavė ugdydama mažuosius, mokydama juos. Atėjo diena atsveikinti su savo darbu ir su kolektyvu. Lopšelyje darželyje „Atžalynas” buvo gražus renginys. Kolegos prisiminė bendrą buvimą, administracija gražiai papasakojo apie Violetos nuopelnus, padėkojo, rajono meras V.Mitrofanovas įteikė padėkos raštą. Verta Violeta visų tų pagyrų. Juk buvo švelni, gabi, nuoširdi, kūrybiška, pedagogė, gerumą, meilę gamtai skiepijo vaikams. Violetos žodžiais giedamas lopšelio darželio „Atžalynas” himnas, o ir kitomis progomis Violetos eiliuoti tekstai skambėdavo. Dažnas kalbėdamas linkėjimus perduodavo ir nuo savo vaikų, buvusių jos auklėtinių. Tačiau man labiausiai įsiminė kita renginio dalis. Violeta parengė prezentaciją apie kiekvieną kolektyvo narį, parodydama savo ryšį su juo. Tai buvo nauja. Ir dar kiekvienam padovanojo gražiai įrištą savo kūrybos sąsiuvinį. Kai kur nors atsitiktinai sutinku optimistiškai nusiteikusią Violetą, prisimenu tą graudoką, bet labai šviesų „vienų durų uždarymo” renginuką. Ir pagalvoju, kodėl ne visiems taip pavyksta? Kartais išeiname nešini kartėlio, nuoskaudų, kad neįvertino ir liūdni dėl būsimų pasikeitimų…

…Šviesu ir jautru, giedra ir graudu, draugiška, profesionalu, nuoširdu, šilta… Galvoju, kuriuo epitetu geriau įvardinti puikią draugų idėją surengti koncertą ir tuo pastiprinti besigydančią draugę, bičiulę, kolegę, šviesų ir kūrybingą žmogų… Galvoju, kad turėtų suveikti nuoširdūs linkėjimai. Juk visi dalyvavusieji vienodu širdies ritmu kūrė energijos užtaisą ir siuntė pastiprinimą Irinai. Muzikiniai kūriniai, kuriuos atliko kolegos ir mokiniai iš muzikos mokyklos, skaidrus vaikų choras iš Aucės, kapela iš Joniškio kėlė šviesiausias emocijas. Talpus Ritos Almanis sumanytas obuolių simbolis. Nukritę obuoliukai buvo surinkti, o pripildyti tų gerųjų jausmų, grįžo ant simbolinio medžio šakų, lyg įrodymas, kad viskas įmanoma.

Dėliodama įspūdžius, niekaip neatsikračiau minties, kad tikrai tikrai laikas yra labai laikinas reiškinys, kaip ir daugybė, atrodo, svarbių dalykų yra laikini, o štai draugai – mažiausiai. Tad taip užsinorėjau apsidairyti… Ir jums sakau, apsidairykim, gal turim ką pakeisti savo nuostatose, pasirinkimuose, prioritetuose, kad kas nors ir dėl mūsų “rinktų nukritusius obuolius”…

…Visuomenė sujudo dėl tėvų užmušto keturmečio. Sujaudino medikų išvados. Tikrai norisi kažko imtis. Pritariu tiems jauniems iš „Skraidančių akmenų“, kurie ketvirtadienio vidurnaktį subrandino mintį renginiui. Renkamasi semadienį, 11 val., vaikų pasaulyje. Palaikau idėją, tačiau pasilieku prie minties, kad minioje pasakyti „smurtui – ne!“ nėra sunku. O kaip pasakyti tai kaimynui? Kaip paklausti, kas atsitiko, drebančios iš susijaudinimo ir sukančios į šalį žvilgsnį moters su mėlyne veide? Kaip prakalbinti palei daugiabutį iki vėlumos vaikštinėjantį paauglį? Kaip atsikratyti savo baimių, kurios augina ir tręšia mūsų abejingumą? Nebus sunku uždegti žvakelę kartu su būriu dalyvaujančių akcijoje, bet ar prisipažinsime, kad esame tolerantiški… deja, smurtui. Gal ne visi. Valdas Rubel į mano abejones atsakė: “mano mintis apeiti visą miestą, paliesti kiekvieną užkaborį. Gal tai būtų pirmas žingsnis, kuris įpūstų jėgų nueiti ir pasibelsti pas kaimyną…“

Neturėsime kito laiko, tik tą, kuris yra dabar. Nesutiksime kitų žmonių, tik tuos, kurie gyvena šiuo laiku…

Lilija SMALAKIENĖ