IŠ PRAEITIES PUSLAPIŲ

Susitikimai su Vladu Račkausku

II dalis

Iš pokalbio su Birute ir Vladu Račkauskais 2005 metais Mažeikiuose

Kokia Jūsų ši diena?

Mudu su Birute kartu jau 50 metų (pokalbis vyko 2005 metais. – Aut. pastaba). Kol dirbau, neturėjau nė vienerių atostogų, nes be partijos leidimo nebuvo galima atsitraukti nė dienai. Nesu nusipirkęs nei kepurės, nei kostiumo. Mano laimė, kad turiu tokią žmoną. Namai ir aš   tekome žmonos pečiams. Dabar prasidėjo mudviejų dienos. Aš po infarkto, vos prikeltas iš mirties nagų. Birutė po   insulto.   Atsikėlėme į Mažeikius todėl, kad gretimame name gyvena dukra Dalia, ji mums padeda, sūnus Vytautas ūkininkauja.

Nuo publikacijos autorės. Pokalbio metu Vladas Račkauskas sėdėjo jam dovanotų vardinių juostų fone. Juostos primena šuoliais nuskubėjusį gyvenimą dalyvavimą jame.   Kivyliuose jis audė gyvenimo juostą kitiems. Pamatęs mano žvilgsnį, slystantį juostų margu raštu, Vladas Račkauskas tarė:

– Čia mano gyvenimo praeitis… Niekur nuo jos nepabėgsi. Ar gera, ar bloga praeitis – ji tavo. Tiesiog  prisegta prie žmogaus.  Jos nei išbalinsi, nei perdažysi. Atgimimo laikotarpiu kolūkio pirmininkai buvo tarsi prakeiksmas. Dalis žmonių ir mane prie jų priskyrė, buvo tokių, kurie akis draskė. Skaudu buvo. Aš į kolūkius nevariau, kolūkių nesukūriau. Atėjau vadovauti daug vėliau, 1956-aisiais. Mes visi kartu dirbome Kivyliams, kad žmonės turėtų kuo patogesnes gyvenimo sąlygas, kad būtų vaikams mokykla ir darželis, kad turėtume kur susirinkti kultūros renginiams… Žmona man priminė, kad buvo toks metas, kai su baime iš namų išeidavome į žmones. O susitikęs kitą, būdavo, gink Dieve, bijai kita tema, išskyrus apie sveikatą ir apie orą, išsižioti… Visa tai yra žmogaus gyvenimas. Laikas jį   įrėmina. Žinau tiktai viena – žmoniškumo niekas nepergalės.

1988 metai. Iš Vlado Račkausko prisiminimų, kuriuos užrašė istorijos mokytoja Regina Altukavičienė: „Kolektyvizacija kaime buvo pirmoji tragedija. Kėlimas iš vienkiemių – antra, paantrinusi kolektyvizacijos siaubą. Vienas senyvo amžiaus kolūkietis man sakė: pirmininke, jaunus medelius ir aš sodinau, prigijo, o kas gali persodinti seną ąžuolą? Neprigis jis, neprigis… Tada nesupratau jo, nes   gyvenvietė man atrodė pati geriausi galimybė žmogui kurti tobulesnį gyvenimą.1973 metais Kivyliai buvo įrašyti į šalies garbės knygą už vienkiemių perkėlimą į gyvenvietes. O to perkėlimo pasekmes pamatėme tik po 10 su viršum metų.“

2017-ųjų birželis. Po žinios apie Vlado Račkausko mirtį.

Pipirių žemės ūkio bendrovės pirmininkė Regina KLOVAITĖ: „Daug metų mus, jaunus specialistus, tarsi tėvas ar mokytojas lydėjo Vladas Račkauskas. Šią savaitę į paskutinę kelionę jį palydėjome mes… Amžinojo poilsio, šalia žmonos ir uošvių, jis atgulė Šiaulių miesto Donelaičio kapinėse. Mirtis visada dviprasmiška: pajuntame netektį ir su gyvaisiais liekančią išėjusiojo gyvenimo esmę. V. Račkauskas buvo vadovo inteligento etalonas, savo vidine dvasia šviesus žmogus. Kam rūpėjo ekonomika, naujovės, švietimas, kultūra, žmonių darbo ir buities sąlygos, aplinkos tvarka ir grožis. Buvome jauni, klupome, klydome. Visada žinojome, kad atsiremsime į savo vadovą – kolūkio pirmininką. Retai kada Vladas Račkauskas pasitarimuose pakeldavo balsą, svarbiausia, niekada nepažemindavo žmogaus, tikėjo juo, mokė savarankiškumo. Tai buvo žmogus, gimęs ne sovietinio varžymo metui. Jis pranoko gyventą laiką.“

Autorės nuotraukoje: Vladas ir  Birutė Račkauskai 2005 m.

Julija SEJAVIČIENĖ

Visas rašinys birželio 27 d. „Vienybėje“