Iš praeities puslapių

Ieškojo automobilio ir vėliavos

Nuo labo ryto kabinete pasirodė  svečias – milicijos tardytojas M. Zubovas. Pasisveikinęs prisistatė turįs svarbių reikalų. Net širdis virptelėjo: kuo galėjau nusižengti, kad man ant kulnų mina milicijos tyrėjas.

-Patekote į įtarimo šešėlį, -paaiškina tyrėjas. – Laižuvoje kažkas iškėlė Trispalvę… Žmonės matė, kad po miestelį važinėjo baltos spalvos automobilis. O jūsų kaip tik balta…

Aiškinu tyrėjui, kad niekada nesu Laižuvoje buvusi. Žinau Laižuvą, iš jos yra kilusi viena mano draugė, kvietė užsukti į svečius, bet taip ir nebuvau nukakusi.

– Ta jūs manote, kad aš naktį iškėliau Lietuvos vėliavą?

-Aš taip nemanau, bet turime surašyti apklausos protokolą.

-Kodėl tuo ne saugumas, o milicija užsiima?

–Kai nustatysime įtariamųjų ratą, užsiims saugumas. Tada jau  bus politinis reikalas. O kol kas – kriminalinio įvykio tyrimas…

Milicininkas išsitraukia popierių šūsnį ir pradeda apklausos procedūrą.

-Pasakykite, prašome, kur buvote vasario 9 dieną? Tai bus jūsų alibi.

Kur čia galvoje laikysi dienų darbų rikiuotę. Praėjo diena, ją išstumi iš atminties, krauni naują… Tuoj pat atsiverčiu „Vienybės“ laikraštį, ką ir iš kokių kolektyvų rašiau pastarąjį metą. Greitai atseku vasario 9-ąją – buvau „Raudonosios vėliavos“ kolūkio ataskaitiniame susirinkime. Susirinkime buvau su rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju S. Nagiu.

Iš karto atgyja tos dienos įvykių seka. Kolūkio ataskaitiniame susirinkime visada daug žmonių. Pirmininkas P. Bukauskas pranešime išdėstė, kaip sekėsi kolūkiui, paskelbė, ką apdovanos piniginėmis premijomis. Išgirdusi premijų naujienas, salė smagiai suūžė. Po kontoros skliautais ėmė sklisti pirmajame aukšte ruošiamo maisto kvapas. Kolūkiuose susirinkimai paprastai baigdavosi smagiomis vaišėmis. Papjaudavo kiaulę, šeimininkės prigamindavo kvapnių skanėstų. Taigi susirinkimo dalyvių mintys greitai persikėlė į vakaro antrąją dalį. Pakvietė pasilikti specialistus, brigadininkus, darbo pirmūnus. Ir, žinoma, svečius. Jau rikiavomės sėsti prie stalo, kai iš rajono atskriejo žinia: Maskvoje mirė generalinis sekretorius Jurijus Andropovas. Šalyje paskelbiamas gedulas. Draudžiama organizuoti renginius, vaišes. Rajono atstovas S. Nagys sukluso ir buvo linkęs įvykdyti prisakymą – sėsti į automobilį ir važiuoti į Naująją Akmenę.

-Ar tu, Stanislovai, į Maskvą važiuosi? Pašarvos ir be tavęs. Tu geriau pabūk su mumis. Mes juk čia organizuotai prisiminsime tokį šlovingą žmogų…-dėsto Petras Bukauskas.- Draudė visiems išgerti, štai todėl ir numirė…Būtų išlenkęs taurelę, gal kraujagyslės būtų praplatėjusios, gal dar būtų pagyvenęs…

S. Nagys žiūri pro akinių lankelį ir visai nelinkęs juokauti. Tai pagauna ir P. Bukauskas:

– -Žinoma, aš pajuokavau…O jeigu rimtai, gaila, kad venas po kito išeina mūsų generaliniai.

„Raudonosios vėliavos“ kolūkyje po susirinkimo prasidėjęs pavakarojimas tik iš pradžių turėjo šermenų ramybę. Paskui žmonės atsipalaidavo, pamiršo šaliai prisakytą rimties būseną.

Milicijos tyrėjui nusakau dienos įvykius trumpai: po susirinkimo žmonės susėdo pasikalbėti apie šalį ištikusią nelaimę – generalinio sekretoriaus mirtį… Šiek tiek užvalgė. Paskui analizavo, kaip kolūkis įvykdys partijos nubrėžtus ateities uždavinius…

Nežinau, ar patikėjo tyrėjas mano pasakojimu. Vis skrabino popieriaus lapą ir rašė mano mintis. O juk ir tyrėjas, ir visi kiti, manau, žinojo kaip yra „Raudonosios vėliavos“ kolūkyje. Kolūkio pirmininkas Petras Bukauskas, nesvarbu, kokio rango viršininkas būtų užsukęs, sodina prie stalo ir pagrasina: “Čia ne vaikų darželis…“ Buvau girdėjusi, kad P. Bukauskas jaunystėje dirbo A. Sniečkaus vairuotoju, per peniasdešimtūkstantininkų vajų (tiek tūkstančių gabių organizatorių iš miesto pasiuntė kelti kolūkius) jam ir atiteko pirmininko kėdė. Faktas buvo tikras, kad rajone P. Bukauskas nieko nebijojo, o visi su juo skaitėsi. Kartą partijos komiteto biure svarstė, kaip kolūkiai ir jiems talkinančios miesto organizacijos ruošia medžių lapų šluoteles galvijams žiemai. P. Bukauskas klausinėjamas patylėjo, patylėjo, o paskui prabilo. Drebėjo iš piktumo ir žodžių nevyniojo į vatą:

– -Atminkite, kažkas atsakys už medžių žalojimą. Kažkas atsakys. Kam man tų šluotelių? Mes aukštos kokybės šieno, siloso, šiaudų turim priruošę. Čia tik durnių komanda rišti šluoteles…

– Nusiramink, drauge Petrai, čia niekas durnų įsakymų neduoda, mes tiesiog pasitikriname, ar yra galvijams sukaupta pašarų.

P. Bukauskas net neatsisveikinęs ir nesušvelninęs piktumo gaidos, uždarė biuro posėdžio salės duris ir išvažiavo į savo kolūkį. Niekas po to prie šios temos negrįžo. Visi žinojo: geriau P. Bukausko nesuerzinti…Sekretoriai A. Gedaminskas, N. Kraslinikovas suprato be reikalo P. Bukauską užkabinę.

Prisiminiau vasario 9-ąją su visomis detalėmis. Tačiau suvokiu, kad viską papasakoti tyrėjui negaliu. Mus visus patrauks atsakomybėn, kad nesilaikėme didžiojo gedulo statuso. To gedulo ir nebuvo. Žmonės žinojo: varna nuo mieto, kita į vietą. Taip ir ten , Maskvoje, tiek daug laukiančių tuščio mieto….

J. Andropovas į valdžią atėjo po ilgamečio „generalisimo“ L. Brežnevo mirties. Buvęs saugumo vadas buvo garbaus amžiaus ir labai ligotas. Tačiau nuo pirmųjų dienų čiupo reikalus į savo nagus. J. Andropovo ir jo aplinkos žmonių iniciatyva prasidėjo neregėtas visuotinis kovos su alkoholiu mastas. Nevalia buvo darbo vietose atkimšti butelaičio. Tikrino kino teatrus, ar jų seansuose nesilanko darbo vietas paklikę valdininkai…Kokius metus J. Andropovo televizijos ekranuose neparodė. Jis šalį valdė rašydamas laiškus. Tie laiškai skriejo iš mirtimi alsuojančio patalo. Ir štai 1984 metų vasario 9-ąją – žinia. Mirė sovietinės komunistų partijos generalinis sekretorius, taigi faktiškais didžiosios imperijos valdytojas Jurijus Andropovas…Jau kitą dieną šalis turėjo naują komunistų partijos lyderį – Konstantiną Černenką. Ir naujasis generalinis sekretorius  K. Černenka sunkiai sirgo, tačiau jį vis parodydavo televizijos ekrane, kad patikėtų: generalinis sekretorius sveikas, jis dirba, jis mąsto. O televizijos ekrane jį iš abejų pusių suspaudę prilaikydavo du vyrai.

Milicijos tyrėjas iš mano lakoniško pasakojimo surašė apklausos protokolą. Pakišo pasirašyti. Išeidamas atsiprašė, kad dėl šio formalumo mane sugaišinęs.

Po kurio laiko, susitikusi milicijos tardytoją M. Zubovą, pasiteiravau, ar surado baltojo automobilio savininką, į Laižuvą atvežusį Trispalvę?  M. Zubovas nusijuokė: čia tas pat, kaip šieno vežime adatos ieškoti. Ieškojo baltų automobilių, registruotų Akmenės, Mažeikių, Skuodo, Telšių rajonuose. Visi jų savininkai turėjo vasario 9 dienos alibi. „Pirmoji klaida – automobilio spalva. Užsiciklinome būtent tokiems automobiliams ieškoti. O jis gal buvo vis kitos spalvos. Vienintelė tikra buvo Trispalvė. Kas ją iškėlė, nesuradom, nors apklausėme per 10 tūkstančių asmenų.“

Kai po kelerių metų nuvažiavau į Laižuvą, pasiteiravau, kuriame medyje suplevėsavo Trispalvė? Juk aš buvau tarp įtariamųjų, ją atvežusių…

Julija SEJAVIČIENĖ

„Vienybės“ vasario 18 dienos numeris