Ištikimybė
Lazdynų Pelėdos rašinių konkurso premijos buvo įteiktos praeitų metų rudenį. Iškilmės vyko rajono viešojoje bibliotekoje. Be pagrindinių prizų, skirtų trijų vietų dviejose amžiaus grupėse laimėtojams, pasidžiaugta aktyvių dalyvių rašiniais. Vienas tokių rašinių – Antano Raudžio, gyvenančio Vegerių kaime, kūrinys. Pasakojimas teka ramiai, bet pabaiga neįtikėtina…
„Vienybės“ komentaras
Antanas RAUDYS
Buvo pats vasaros vidurys. Diena tokia karšta, kad tiesiog nebuvo kuo kvėpuoti. Keliu iš kaimo, kuris vedė į rajono centrą, susikabinę už rankų ėjo du jaunuoliai. Vaikinas ir mergina, kuriems galėjo būti apie penkiolika, na šešiolika, metų. Kaip ir visi jauni, taip ir jie, ėjo linksmai apie kažką šnekėdami, retkarčiais skaniai nusikvatodami. Mergina vilkėjo kažkada buvusia žalios spalvos kartūninę suknelę su baltais ir raudonais žirneliais, kuri siekė kelius, o vaikinas buvo apsivilkęs drobinius marškinius, kuriuos jam priaugti prireiks dar kokių penkerių metų ir mūvėjo paprastas, neaiškios medžiagos, aiškiai jam per trumpas kelnes. Jie buvo iš to paties kaimo, gyveno netoli vienas nuo kito, ir prieš karą lankė tą pačią mokyklą. Abiejų tėvai žuvo kare, o motinos dirbo neseniai susikūrusiame kolūkyje.
Jaunuoliai, aišku, padėjo tvarkytis ūkeliuose, kad namo parėjusios motinos rastų viską padarytą, nes tada reikėjo labai sunkiai dirbti ir iš darbo grįždavo labai pavargusios. Kartais, kai vienas kuris negalėdavo įveikti darbų, talkon kviesdavosi kitą. Kadangi šiandien buvo šventė į darbą ėjo tik tie, kas šėrė gyvulius. Tad mūsų herojų mamytės buvo namuose ir jiems buvo leista daryti ką nori. Jie nutarė nueiti išsimaudyti, ir netrukus jau pasuko kairėn lauko keliuku, kuris kaip gyvatė vingiuodamas vedė prie nedidelio upelio. Keliukas atsirado karo metu, kai iš to upelio kareiviai veždavosi vandenį lauko virtuvei ir kitoms reikmėms. Įsikūrę jie buvo kitoje kelio pusėje, o kodėl ne prie vandens, taip niekas ir nežinojo, gal vieta gynybai buvo geresnė, ar suprasi vargšas karo reikalus dar vaikas būdamas.
Nuo kelio iki upelio galėjo būti apie kilometrą, nėra jau taip toli, tik keliukas ganėtinai vingiuotas. Vingiuotas todėl, kad aplenkia mūšio metu sviedinių išraustas duobes…
Visas Antano rašinys sausio 9 d. numeryje