Ištrauka iš knygos „Vilkų žemė“

(Vilkų advokato užrašai)

Naujojoje Akmenėje gyvenantis rašytojas, miškininkas, įvairių premijų laureatas Vytautas ALMANIS į krūvelę jau sudėjo naujos knygos rankraščius. Kaip ir visose ankstesnėse autoriaus knygose – šioje gamta ir žmogus joje. Ši knyga ne apie tolimus kraštus, o apie mus ir mūsų aplinką, žmogaus, žvėries, gyvūno bendrystę.

„Vienybės“ komentaras

Vytautas ALMANIS

Nutilusios vilkų dainos

Į šiaurės vakarus nuo mūsų jauno ąžuolyno yra Ukriai. Tai jau Latvija, kurios miškuose iki šiol gyvena meškos.

Sename latviškame žemėlapyje kadaise radau užrašyta: „Pirmoji Ukrių myza. Antroji Ukrių myza“. Iš kur toks keistas žodis? Vėliau tą pačią myzą užtikau toli Šiaurėje, prie Baltosios jūros, kur gyvena finų gentys – karelai, samiai. Pasirodo, tai tokia vieta, kur sekli jūra įsiterpia į žemyną. Čia, pas mus, jokios jūros nėra, tik Vydaučių pelkė. Pelkės vandenys pavasariais apsemdavo ariamos žemės  krantus, tai išeidavo kažkas panašaus į seklią jūrą.  Juk ir čionykščiai gyventojai buvo kadaise lybiai, tad štai iš kur tas pavadinimas myza.

Vydaučių pelkė – vilkų žemė. Iš ten girdėdavau kartais vilkų staugimą, tad užsimaniau, kaip ir jie, išmokti staugti.  Slidėmis nutolęs nuo namų užstaugdavau storu balsu, nes taip man atrodė gražiau… Kur tau! Tas storas staugimas kaip mat virsdavo plonu šunyčio viauksėjimu, tad vilkų „dainavimą“ atidėjau vėlesniam laikui.

Šįkart šliuožiu iš Šiaurės pusės namų link. Prieš išvykstant mama pastojo kelią ir griežtai liepė vilktis megztinį. Kai nepanorau. Tad ėmė (kaip visada) lyginti mane su kitais, gerais vaikais ir kad ėdąs jos gyvenimą. Pagaliau nusileidau, apsivilkau tą megztinį, tvirtai nusprendęs, kai nušliuošiu toliau nuo namų, pakišti jį kur nors po krūmu. To nepadariau ir neapsigavau, nes dabar žnaibė  ne koks nors paprastas šaltukas, o skverbėsi kiaurai tikras speigas. Poryt Kalėdos, tad maniau dar pakelyje nusikirsti eglę. Šiaip pagal visas taisykles neša namo ir ją puošia tik paskutinę dieną vaikai, iš burokų išpjaustydami „saldainius“ su nudažytais popieriukais. Nei šis, nei tas būtų, jeigu prie eglutės tupinėtų tėvai.  Kiekvienam savo – tėvams tėvų darbai, vaikams – vaikų…