Įvykiai ir atgarsiai

Ak jau ta laisvės saldybė! Šis atsidusimas ne garsų lietuvį kino režisierių V. Žalakevičių prisimenant. Nors didelė jo sukurtų filmų dalis nurašoma socialistinei praeičiai, režisierių verta prisiminti jau dėl to, kad gūdžiais 1972 metais pajėgė savo meninei juostai prastumti pavadinimą „Tas saldus žodis – laisvė“. Anapus Kremliaus bokštų tuomet posėdžiaudavę seneliai ir jų pavaldiniai Vilniuje matyt įsivaizdavo, kad laisvę galima dozuoti tarsi kokius maisto papildus, ir visuomenė ta laisve patikės. Tad demokratiją afišavo, kur tai nebuvo pavojinga. Iš tiesų, juk beveik visuose Žemaitijos miesteliuose nuo prieškarinių laikų išliko Laisvės gatvės, o Akmenės rajone net kolūkis buvo pavadintas „Laisve“. Kad užbėgtų už akių klausimams apie Baltijos valstybių okupaciją, Maskvos lektoriai atakuodavo: girdi, mes Lietuvai Vilnių grąžinom. Ir Mokslų akademiją įsteigėme. Ir mokyklų. ligoninių pristatėme. Kokios dar jums laisvės?

Be abejo, visuomenė, ir grįžtantys iš Sibiro bolševikinės „laisvės“ kankiniai, ir jaunoji kauniečio Kalantos karta į žodį laisvė dėjo visiškai kitokią prasmę, kitokį turinį.

Leopoldo ROZGOS publicistiniai apmąstymai spalio 25 dienos „Vienybėje“